Dar viena Afrikos valstybė artėja prie kruvino pilietinio konflikto

„Situacija Kamerūne tampa iš tiesų labai rimta. Tai, kas prasidėjo kaip nesutarimai dėl vidaus socialinių žinybų, pavyzdžiui švietimo ar teismų sistemos, tapo iš tiesų labai pavojinga situacija, kylant smurto spiralės iš abiejų pusių rizikai. Iš to, ką buvo galima pavadinti civilizuotu protestu, tai gali greitai tapti iš tiesų pavojinga įtampa ir galimu konfliktu“, - vasario pradžioje vokiečių nacionaliniam transliuotojui „Deutsche Welle“ sakė Paul Melly, „Chatam House“ instituto Afrikos aktualijų ekspertas ir analitikas.

Jo komentaro centre – separatistinio judėjimo susidūrimas su centrine valdžia Kamerūne. Separatistai kalba angliškai ir kaltina centrinę valdžią bei šalies daugumą norint primesti prancūzų kalbą, tokiu būdu ištrinant ir jų tapatybę. Konflikto turinys akivaizdžiai susijęs su kolonijinės sistemos pabaiga.

Kai dvidešimtojo amžiaus antroje pusėje kolonijinė sistema Afrikoje žlugo ir gimė naujos valstybės, dabartinei anglakalbei Kamerūno daliai buvo pasiūlyta balsuoti ir rinktis, kaip iki tol, likti Nigerijos sudėtyje, tampant viena iš jos valstijų, arba tapti Kamerūno federacijos dalimi. Nigerija buvo britų, o Kamerūnas – prancūzų, o dar anksčiau vokiečių kolonija. Remiantis britų rekomendacija buvo atmestas teritorijos prašymas pripažinti jos nepriklausomybę, manant, kad ji savarankiškai neišsilaikys ir turi būti didesnio darinio dalis. Kadangi šios teritorijos gyventojai buvo patyrę daug diskriminacijos iš įtakingesnių Nigerijos genčių, jie pasirinko tapti Kamerūno dalimi.

Tačiau čia jie tapo mažuma, šiandien sudarančia apie penktadalį gyventojų tarp 24 milijonų Kamerūne gyvenančių žmonių. Jų viltis apkarpė ir tai, kad Kamerūnas atsisakė federacinio modelio, kuriame jie būtų išlaikę, kaip žadėta, dalinę autonomiją. 2016 metais kilo nauji pilietiniai protestai dėl angliškai nekalbančių pareigūnų skyrimo į aukštus švietimo ir teisėsaugos postus anglakalbėje dalyje. Jau daugiau nei tris dešimtis metų Kamerūną valdantis prezidento Paulo Biya režimas protestą paskubėjo kietai užgniaužti jėga. Netrukus iš pasalų buvo pasikėsinta į policininkų ir tvarką palaikančių karių gyvybes, o šie vėliau atsakė nukaudami keliolika civilių manifestantų. Šiandien anglakalbėje Kamerūno dalyje kelią skinasi nepriklausomos Ambazonijos Respublikos idėja, jau turinti ir ginkluotą sparną. Visuomenę taip pat dalija ekonominiai, etniniai ir religiniai skirtumai, pasipiktinimas dėl korupcijos ir su niekuo valdžia nesidalijančių politikų.

Katalikai sudaro apie ketvirtadalį visų gyventojų, jų yra tiek prancūziškai, tiek angliškai kalbančioje dalyje. Katalikų vyskupams tenka nelengvas uždavinys raminti aistras įtemptoje situacijoje ir pasvertai įvertinti ribą, nuo kurios prasideda piktnaudžiavimas tiek jėga, tiek laisve. Tai rizikinga, nes smerkiantys kariuomenės piktnaudžiavimą, valdžios godumą ir korupciją nesunkiai gali tapti „valstybės priešais“ ar „teroristų rėmėjais“. Ir priešingai, primenantys valdžios teisėtumo principą ar viešos tvarkos palaikymo pareigą tampa „laisvės priešais“ ir „tironų draugais“. 

Jau daug kartų katalikų ganytojai visų pirma pakvietė rimčiai, pabrėždami, jog blogio negalima įveikti tokiu pat ar dar didesniu blogiu. Kelis kartus Kamerūno vyskupai sukritikavo neproporcingą policijos ir kariuomenės jėgos panaudojimą, savivaliavimą, tardymo ir kankinimo atvejus. Lygiai taip pat netoleruotini mirtini išpuoliai prieš kareivius ir policininkus. Svarbu užkirsti kelią galimam dar didesniam prievartos sprogimui, kai valstybei ir taip reikia kovoti su tokiomis grėsmėmis, kaip kad islamistinės teroristinės organizacijos „Boko Haram“ veikla. (Vatikano radijas)