2018-03-02 14:30:00

Antras Gavėnios pamokslas Vatikane. Krikščioniška meilė pagal šv. Paulių


Penktadienio rytą popiežiaus namų pamokslininkas t. Raniero Cantalamessa OFM Cap sakė antrą Gavėnios pamokslą, kurio klausėsi popiežius ir Romos Kurijos kardinolai, vyskupai ir kunigai. Pamokslo tema – krikščioniška meilė pagal apaštalą Paulių.

Krikščioniška meilė tai ne tik viena iš dorybių, ne tik pati svarbiausia dorybė, bet visų dorybių forma ir pagrindas. Ja „remiasi visas Įstatymas ir Pranašai”, sako Jėzus.  „Meilė – įstatymo pilnatvė“, priduria apaštalas Paulius. Laiške galatams jis meilei skiria pirmą vietą tarp Šventosios Dvasios vaisių, o laiške romiečiams ragindamas nuoširdžiai mylėti vieni kitus broliška meile ir lenktyniauti tarpusavio pagarba, Paulius taip pat prašo: „meilė tebūna be veidmainystės“.

Šiais paprastais žodžiais – „meilė tebūna be veidmainystės“ – Paulius prisiliečia prie meilės šaknies, prie jos širdies. Kalbėdamas apie meilę jis mini jos išorinę tikrovę – artimo meilės darbus, žodžius, bet primena, kad po jais slypi ir meilės vidinis pasaulis. Vidinio meilės pasaulio santykį su išoriniu pasauliu galima prilyginti kūno ir sielos santykiui. Pats Paulius paaiškina kuo skiriasi šios dvi meilės sferos. Jis sako, jog net pati didžiausia išorinės meilės išraiška neturėtų jokios vertės, jei tuo pat metu neturėtume ir vidinės meilės. „Jei išdalyčiau vargšams visa, ką turiu [...], bet neturėčiau meilės, – nieko nelaimėčiau“ (1 Kor 13,3). Tik išorinė meilė būtų nuoširdžios meilės priešingybė. Tai būtų veidmainiška meilė – gero darymas, nelinkint gero; darymas to, ko širdis netrokšta. Pasak t. Cantalamessa, būtų didelė klaida jei supriešintume išorinę ir vidinę meilę arba manytume, kad gana tik vidinės meilės. Tai būtų tik nenuoširdus bandymas pateisinti abejingumą artimui, artimo meilės darbų stoką. Negalima vienprasmiškai tvirtinti, kad išoriniai artimo meilės darbai be vidinės meilės yra beprasmiai. Artimo meilės darbais be meilės savo viduje mes nieko nelaimėtume sau, bet vis dėlto šį tą laimėtų tie, kuriems suteikiama pagalba.

Čia ir išryškėja, kad tikra meilė yra Šventosios Dvasios dovana. Mes mylime kitus žmones ne tik dėl to, kad Dievas juos myli, ne tik dėl to, kad Dievas nori, kad ir mes juos mylėtume, bet dėl to mums buvo suteikta Šventoji Dvasia, uždeganti mūsų širdis meile žmonėms.

Ši tikra nuoširdi meilė turi gaivinti krikščionių bendruomenę. Ir čia Paulius mato dvi meilės veikimo kryptis, dvi plotmes – bendruomenės santykius su kitais žmonėmis ir bendruomenės narių tarpusavio santykius. „Laiminkite savo persekiotojus, laiminkite ir nekeikite [...].Nesiduok pikto nugalimas, bet nugalėk pikta gerumu” (Rom 12,14-21). Čia matome, sakė t. Cantalamessa, kaip labai Evangelijos įkvėpta moralė skiriasi nuo bet kokio kito etikos modelio. Kita didžioji meilės taikymo gyvenime plotmė liečia pačios bendruomenės vidinius santykius. „Kaipgi tu smerki savo brolį?! arba kodėl niekini savo brolį? Liaukimės teisti vieni kitus. Verčiau pasiryžkite nebeduoti broliui akstino nupulti ir pasipiktinti“ (Rom 14,10.13).

Visi esame kviečiami žiūrėti į savo vidų ir išsiaiškinti kas lemia mūsų sprendimus, kas mums labiau rūpi – Viešpaties valia, jo šlovė ar mūsų interesai, bandymas virš visko iškelti savąjį „aš“. Kas nulemia mūsų pasirinkimus – Evangelijos įkvėptos dvasinės paskatos ar mūsų psichologiniai polinkiai, politinė nauda. Taip pat ir krikščionių bendruomenėje – vietinėje ir visuotinėje – neįmanoma išvengti nesutarimų. Tad ir mums skirti Pauliaus žodžiai, kuriais jis kreipėsi į ano meto Romos bendruomenę: „Priimkite vienas kitą, kaip ir Kristus jus priėmė, Dievo garbei” (Rom 15.7). (Vatikano radijas)








All the contents on this site are copyrighted ©.