Ketvirtasis eilinis sekmadienis

Kafarnaume šeštadienį nuėjęs į sinagogą Jėzus pradėjo mokyti. Žmonės stebėjosi jo mokslu, nes jis mokė kaip turintis galią, o ne kaip Rašto aiškintojai. Jų sinagogoje tada buvo netyrosios dvasios apsėstas žmogus. Jis ėmė šaukti: „Ko tau iš mūsų reikia, Jėzau Nazaretieti? Gal atėjai mūsų pražudyti? Aš žinau, kas tu esi: Dievo šventasis!“ Jėzus sudraudė jį: „Nutilk ir išeik iš jo!“ Tuomet netyroji dvasia pradėjo jį tąsyti ir, baisiai šaukdama, išėjo iš jo. Visi didžiai nustebo ir klausinėjo vienas kitą: „Kas gi čia? Naujas mokslas su galia?! Jis netgi netyrosioms dvasioms įsakinėja, ir tos jo klauso!“ Gandas apie jį greitai pasklido po visą Galilėjos šalį. (Mk 1, 21-28).

ŠIRDIES ŠVIESA

„Ko tau iš mūsų reikia, Jėzaus Nazaretieti? Gal atėjai mūsų sunaikinti?“- skamba žodžiai iš piktosios dvasios apsėsto žmogaus lūpų…

Ne kažkokiuose nepasiekiamuose toliuose, bet čia pat: sinagogoje, bendruomenėje, netgi, sakyčiau, kiekvieno žmogaus viduje, mūsų širdyje pasigirsta mūsų vidinių demonų balsas. Jis kalba apie tikėjimą, pripažįsta, kad Kristus yra Dievo Sūnus, tačiau neretai tai yra netyros širdies aidas.

„Ko tau iš mūsų reikia?“ Šis klausimas – tai pirmasis veidmainingo tikėjimo požymis. Mes žinome, kad Kristus nori būti su mumis, kad Jis trokšta gyventi mūsų žodžiuose, mūsų darbuose, mūsų žvilgsnyje, mūsų jausmuose, mūsų kelionėse… visur ten, kur mes esame, tačiau mes atsisakome atsiliepti į šį troškimą, nes nenorime ir bijome atsivertimo, o mūsų uždaras vidinis pasaulis nėra pasirengęs priimti dieviško apkabinimo.

Tai tikėjimas be švelnumo ir šilumos, kuriame nėra noro nei įsipareigoti, nei ką nors nuveikti, kuriam stinga konkretumo. Tikėjimas, nusakomas tik žodžiais, kurį, kaip girdėjome Evangelijos ištraukoje, sugeba išreikšti ir piktoji dvasia.

Mes taip pat vadiname save tikinčiais, tačiau su viena, gal garsiai ir neišsakoma sąlyga: kad pats Kristus pakeistų mūsų gyvenimą, nereikalaudamas iš mūsų tame pasikeitime dalyvauti ir jam įsipareigoti…

„Gal atėjai mūsų sunaikinti?“ Tai antras požymis, apibūdinantis negarbingą ir nesąžiningą tikėjimą. Demono užvaldytas tikėjimas visuomet jaučia Dievą, kaip savotišką žmogaus priešą, naikinantį jo laisvę. Tada Dievas įsivaizduojamas, kaip tas, kuris atima, o ne kaip tas, kuris dovanoja. Jis žmogaus vaizduotėje tampa kažkuo, kam esame priversti aukoti savo pačių geriausiąją dalį. Tikintysis, valdomas netyrosios dvasios, visuomet savo santykį su Viešpačiu suvoks, kaip gyvenimo kokybės suprastėjimą, vietoje to, kad priimtų tai, kaip galimybę geriau suvokti gyvenimą.

Žvelgiant į Evangelijos aprašymą verta atkreipti dėmesį į dar vieną dalyką: šis Kafarnaumo gyventojas lanko šventovę, kalba visas maldas ir atlieka tai, ko reikalauja tikėjimo nuostatai, bet, nežiūrint to, jo dvasioje gyvena demonas. Demonai priima šabo poilsį, jei jis nereikalauja nieko daugiau, kaip tik parodyti pagarbą šventiems dalykams ir neišeina už asmeninio pamaldumo ribų. Tuo tarpu Dievas visuomet labiau kreipia dėmesį į kasdieninį gyvenimą, negu į šventyklos apeigas, Jam už smilkalų dūmus yra malonesnės kelio dulkės, nusėdančios, keliaujant iš Jeruzalės į Jerichą, Jis labiau rūpinasi elgetos Lozoriaus žaizdomis, negu Šventų Švenčiausios šventyklos vietos paauksavimu. Jis visuomet yra ten, kur yra meilė.

Vis tiktai žodžiuose: „Gal atėjai mūsų sunaikinti?“- galime įžvelgti ir vieną teigiamą pamokymą.

Kristus atėjo sunaikinti mūsų prisitaikėliško, įteisinto ir pateisinto susigyvenimo su blogiu, mūsų pačių abejingumo, mūsų kaukėmis ir melagystėmis pridengto pasaulio. Priimti Kristų, visuomet reiškia: sunaikinti įsivaizduotą, nekeliantį pasitenkinimo, mirštantį gyvenimą. Jis ateina, kad padėtų mums įveikti konfliktą tarp mūsų sielose nerimą bei tamsą sėjančių demonų ir Jo atneštosios šviesos. Jis ateina, kaip tas, kuris turi galią, kad sugriautų mūsų netikrą ramybę ir leistų pražysti tikrajai meilei…

(Mons. Adolfas Grušas)