Popiežius Peru: gyvenimas dėl kitų padaro regimą Dievo Karalystę

Penktadienio priešpietį popiežius susitiko su pietryčių Peru „Madre de Dios“ (Dievo Motinos) departamento gyventojais Jorge Basadre institute, departamento sostinėje Puerto Maldonado. Dauguma departamento gyventojų yra indėnai iš Amazonijos žemumos miškų. Susitikime dalyvavo taip pat žmonės iš Amazonijos aukštumos miškų, esančių Andų kalnuose, patiriančių tuos pačius egzistencinius iššūkius kaip visi Amazonijos drėgnųjų atogrąžų miškų gyventojai. Popiežius visus drąsino mylėti savo žemę, ją prižiūrėti ir saugoti, kad netaptų tarsi daiktas, kurį galima išmesti, o branginti kaip nuostabų turtą, kuriuo reikia gėrėtis, ugdyti ir perduoti būsimoms kartoms.

Kai kas norėtų šį tikrumą užgesinti, Dievo Motinos žemę paversti anonimiška, be vaikų ir nevaisinga, lengvai išnaudojama. Tačiau šis kraštas nėra niekieno žemė. Jis turi vardus, veidus ir jus visus, sakė Pranciškus, priminęs, kad Marija irgi gyveno tolimame ir nežinomame krašte, kurį daugelis vadino „niekieno žeme“. Ji ten buvo pasveikinta ir gavo didžiausią įmanomą pašaukimą tapti Dievo gimdytoja.

Marija nėra tikai sektinas pavyzdys, bet Motina; ten kur Motina, nėra to blogio, kuris verstų jaustis niekam nepriklausantiems. Toks jausmas apima kuomet pradeda nykti priklausymo šeimai, tautai, žemei ir Dievui tikrumas. Tačiau jūs nesate našlaičių žemė, nes čia Motinos žemė. Ši gera žinia, perduodama iš kartų į kartas, padeda dalytis žinojimu, kad esame Dievo vaikai, ir todėl galime kitą atpažinti kaip brolį.

Pasak popiežius, atmetimo kultūrai negana tik atskirti, bet siekia toliau - kad būtų nutildyta ir atmesta visa, kas netarnauja jos interesams. Susidaro įspūdis, kad vieni, dėl vartotojiškumo, neįstengia suvokti kitų kentėjimų dydžio. Pagal šią logiką elgiamasi su žeme; miškai ir upės išnaudojami kiek tik įmanoma, o paskui apleidžiami kaip nenaudingi ir netinkami vartoti. Su žmonėmis irgi elgiamasi pagal šią logiką, išnaudojant iki išsekimo ir paliekant kaip „niekam nereikalingus“.

Popiežius ypač smerkė žmonių išnaudojimą, pažymėdamas, kad iš tikrųjų reikėtų kalbėti apie vergovę; darbo, sekso. Tiek daug moterų neįvertintos, pažemintos ir patiriančios nesibaigiantį smurtą. Pasak popiežiaus, neįmanoma „normalizuoti“ smurto prieš moteris, argumentuojant maskulinistinės kultūros nenoru pripažinti moters svarbaus vaidmens visuomenėje. Neteisinga žvelgti į kitą pusę, leidžiant, kad būtų trypiamas daugybės moterų, ypač paauglių, orumas.

Popiežius paminėjo ir asmenis, kurie dėl geresnio gyvenimo sau ir šeimai: siekdami pastogės, žemės ir darbo, migruoja į Amazoniją, tačiau daugeliui pažadai, kad darbas išspręs nepriteklių priklauso nuo viliojančios žadančios aukso gavybos. Betgi auksas gali pavirsti netikru dievu, reikalaujančiu žmonių aukų, sakė Pranciškus.

Netikri dievai, šykštumo, pinigo ir valdžios stabai sugadina viską. Žmogų ir institucijas, taip pat miškus. Jėzus sakydavo, kad yra tokių demonų, kuriems išvaryti reikia labai daug maldos. Šis yra vienas tokių atvejų, sakė popiežius, karštai ragindamas Amazonijos miškų gyventojus, kad toliau siektų įveikti tokią situaciją, kurdami sąjūdžius ir bendruomenes, taip pat burdamiesi tikėjimo pagrindu į bažnytines bendruomenes, kurių centre būtų Jėzus.

Nuoširdi malda ir vilties kupinas susitikimas su Jėzumi gali atvesti į atsivertimą, leidžianti atrasti tikrąjį gyvenimą. Jėzus pažadėjo tikrą ir amžiną gyvenimą. Ne fiktyvų, kaip mirguliuojančių netikrų pažadų, kurie žadėdami gyvenimą nuveda į mirtį.

Išganymas nėra bendras ar abstraktus. Mūsų Tėvas žvelgia į konkrečius asmenis, jų veidus ir istorijas ir visos krikščioniškos bendruomenės turi būti šio žvilgsnio atspindys, Jo buvimo, kurie kuria ryšius, šeimas, ir bendruomenes. Tai būdas paversti Dievo Karalystę regima, bendruomenes, kuriose kiekvienas jaustųsi jų dalyviu, girdinčiu, jog jis šaukiamas vardu ir kviečiamas kurti gyvenimą dėl kitų. (Vatikano radijas)