Pirmasis Advento sekmadienis

„Žiūrėkite, budėkite, nes nežinote, kada ateis tas laikas! Bus kaip su žmogumi, kuris iškeliavo svetur, paliko namus ir davė tarnams įgaliojimus, kiekvienam paskyręs darbą, o durininkui įsakė budėti. Taigi budėkite, nes nežinote, kada grįš namų šeimininkas: ar vakare, ar vidurnaktyje, ar gaidgystėje, ar rytmety, kad, netikėtai sugrįžęs, nerastų jūsų miegančių. Ką sakau jums, sakau ir visiems: budėkite!“ (Mk 13, 33-37)

KELIONĖ Į ATĖJIMĄ, mons. A. Grušas

„O, kad perplėštum dangų ir žemėn nužengtum,“- pirmajame šio sekmadienio Mišių skaitinyje girdime ilgesingą pranašo Izaijo šauksmą. Visa Mišių liturgija šiandien yra tarsi savotiškas ženklas: pranašas atveria kelią į Adventą, kalbėdamas apie laukimą, tuo tarpu Jėzus tampa išsipildžiusiu Dangaus Tėvo atsaku.

Laukimas ir budėjimas – tai du Advento vardai, raginantys kreipti protą ir mintis į tai, ko mums stinga, tačiau drauge tai turi greitai išsipildyti ir vis artėja. Ko gero, tai geriausiai gali suvokti motinos, devynis mėnesius laukiančios gimsiant jose augančios gyvybės. Juk iš tiesų laukti, reiškia: mylėti. Niekuomet nelaukiame to, ko nemylime ir nenorime…

Adventas – tai taip pat ir kelionės laikas, kuomet viskas priartėja: Dievas ateina pas mus, mes suartėjame su kitais, pagaliau, tampame artimesni patys sau. Tas laukimo metas sutrumpina atstumus tarp dangaus ir žemės, tarp žmonių ir ragina suartėti. Ko gero, neatsitiktinai, kaip tvirtina sociologai ir žurnalistai, belaukdami Kalėdų, žmonės parodo vienas kitam kur kas daugiau dėmesio. Galbūt ir pykstame, pradėję galvoti apie apsikeitimą dovanomis, tačiau vėl ir vėl išsirengiame į kelionę, kad galėtume apkabinti artimus žmones, kad pasakytume jiems, jog juos mylime…

Šio sekmadienio Evangelijoje Jėzus kalba apie į tolimą šalį iškeliaujantį šeimininką, kuris namais rūpintis palieka savo tarnus, kiekvienam paskirdamas užduotį. Šį įvaizdį nuolat sutinkame Jėzaus palyginimuose, kai Jis patvirtina, jog Dievas visą pasaulį yra atidavęs į mūsų rankas, su pasitikėjimu patikėdamas visą kūriniją žmogaus išminčiai ir švelnumui.

Drauge toks pasitikėjimas dviguba našta užgula mūsų pečius. Apie pirmąjį sunkumą pirmajame skaitinyje kalba pranašas Izaijas: „Kodėl užkietini mūsų širdį tavęs nebijoti?“. Širdies kietumas – tai ta liga, kurios labiausiai bijojo ir Jėzus, kovojo su ja, įsišaknijusia fariziejų sielose, jos tenka saugotis ir kiekvienam iš mūsų. Juk ne kas kita, o širdies kietumas, abejingumas neleidžia žmogui tinkamai atlikti savo pareigų, to, kam jis yra Dievo pašauktas.

Kitas pavojus – tai gyventi nuolatiniame snaudulyje. Jėzus įspėja savo klausytojus: „kad, netikėtai sugrįžęs, nerastų jūsų miegant“. Tas apsnūdimas yra rizika, su kuria susiduriame kasdien: gyvenimas, kuomet nepastebime nei pradžios, nei pabaigos, kada nebeįdomios tampa aušros ir saulėlydžiai… Tuščias ir pilkas gyvenimas…

Todėl Viešpats liepia budėti. Mums reikia išlikti budriems, kad pastebėtume žmones, išgirstume jų žodžius, jų tylą, nebylius mums išsakomus klausimus, siūlomą švelnumą, jų Dievo malonės pripildytą gyvenimą. Reikia budėti, kad nepražiopsotume to, kas vyksta mūsų pačių širdyje. Juk neįmanoma daryti Dievo darbų, nesuvokiant, kaip Dievas gyvena mumyse.

„Mes esame molis, o tu – mūsų puodžius; visi mes darbas tavųjų rankų,“- dar kartą įsiklausome į pranašo žodžius. Tai žodžiai apie Dievą, kuris kasdien nepavargdamas kuria mus, suteikdamas mums tai, ko reikia, kad galėtume atsiliepti į Jo balsą. Jis niekada neatsisako mūsų, bet su pasitikėjimu, kurį nuolat išduodame, veda mus į naują Adventą – savo atėjimą…