Žemaičiai prie Šv. Petro kapo dėkojo už tikėjimo dovaną

Trečiadienio bendrojoje audiencijoje dalyvavo apie du su puse šimto piligrimų iš Lietuvos – Telšių vyskupijos tikintieji, kartu su savo vyskupu ir nuncijumi Lietuvoje, atvykę į Romą užbaigti Žemaičių vyskupijos įkūrimo 600 metų jubiliejų, kuris vainikuoja jau prieš ketverius metus pradėtą minėti žemaičių krikšto jubiliejų. Audiencijos pabaigoje kalbėdamasis su Telšių vyskupu popiežius Pranciškus pasakė: „Turėjau sapną. Jame mačiau, kad atvykstu į Lietuvą“.

Audiencijoje taip pat dalyvavo Aleksandro Stulginskio universiteto atstovai. Jie atvežė popiežiui dovanų tris ąžuoliukus, kurie jau antradienį buvo pasodinti Vatikano soduose.

Po audiencijos lietuviai dalyvavo Šv. Petro bazilikoje, prie Katedros altoriaus, aukotose Mišiose. Buvo dėkojama už prieš šešis šimtmečius žemaičiams paskelbtą krikščionių tikėjimą ir už Žemaičių vyskupijos įkūrimą. Mišioms vadovavo ir pamokslą pasakė apaštališkais nuncijus Lietuvoje arkivysk. Petro Lopez Quintana. Koncelebravo vyskupas Kęstutis Kėvalas ir Telšių vyskupijos kunigai.

Apaštališkasis nuncijus arkivysk. Petro Lopez Quintana:

Brangūs broliai ir seserys, Telšių vyskupijos piligrimai!

Atvykome į Romą, kad prie šv. Petro kapo atnaujintume savo tikėjimą. Tikėjimą, kuris prieš 600 metų buvo pasėtas jūsų žemėse, įsteigiant Žemaičių vyskupiją su sostu Varniuose. Kaip Telšių Bažnyčios piligrimai atvykome, kad sustiprintume nuostabią tikėjimo dovaną, kurią mūsų tėvai saugojo ir gynė daugybę sunkumų, priespaudos ir persekiojimų metų ir kurį perdavė mums, suteikdami didžiulę atsakomybę perduoti jį mūsų vaikams. Todėl ši mūsų kelionė į Romą yra išraiška mūsų troškimo atnaujinti savo tikėjimo ištakas ir tuo pat metu pradėti naują kelionės etapą, liudyti mūsų tikėjimą su dar didesniu įsitikinimu ir atsidavimu. Čia ir dabar, Tikėjimo išpažinime, kurį netrukus išpažinsime, trokšdami liudyti mūsų ryžtą pradėti nuo Kristaus, dar kartą su giliu įsitikinimu, entuziazmu ir nedvejodami  patvirtinsime savąjį „tikiu“.

Kaip kiekvienais metais Velyknakčio apeigose ir kaip kiekvieną kartą Krikšto ar Sutvirtinimo šventime, taip pat ir šiandien, šioje šventoje ir didingoje aplinkoje, išpažįstame mūsų tikėjimą, mūsų pasididžiavimą ir garbę. Tai yra tas pats Petro tikėjimas, kurį Jėzus išprovokuoja savo klausimu: „O kuo jūs mane laikote?“ ir šis entuziastingai atsako: „Tu esi Mesijas, Gyvojo Dievo Sūnus“. Ir tai yra tas pats tikėjimas, kurį mes šiandien išpažįstame. Į tą patį Jėzaus klausimą: „O tu, ką manai apie mane?“, mes atsakome: „Tu man, mums, esi Kristus Mesijas“.

Gerai žinome iš Evangelijos kaip iki šio, tik apaštalui Petrui būdingo išpažinimo, tiek ir vėliau, netrūko dvejonių, baimių ir neaiškumų. Pavyzdžiui, kai artėjo Jėzaus link ežero vandens paviršiumi, Petrą ištiko krizė. Jis susvyravo rizikuodamas nuskęsti. Ir dar po šio epizodo kitos baimės, net išsigynimas, kai vyriausiojo kunigo kieme Petras netenka drąsos išpažinti savo Viešpaties, teigdamas, kad jo nepažįsta. Nežiūrint Petro dvejonių ir baimių, jis buvo prisirišęs prie Kristaus. Po išsižadėjimo jis iš naujo atrado savo tikėjimo argumentus, išreikšdamas juos trigubu atsakymu: „Myliu Tave, Viešpatie“. Jis tai pasakė prisikėlusio Viešpaties akivaizdoje prie ežero. Ir tai yra būtent šis tikėjimas, kurį mes šiandien išpažįstame čia, prie jo kapo. Mes taip pat trokštame, kad mūsų tikėjimas būtų toks, kaip uola, tvirtas kaip uola tikėjimas, kuris formuoja Bažnyčios pamatą. „Ant to uolos aš pastatysiu savo Bažnyčią“. Ir jei būsime įsitikinę Petro – Uolos tikėjimu, būkime įsitikinę, kad mes, būdami susivieniję su Kristumi, nesusivyruosime.

Dėl to šioje spindinčioje Romos bazilikoje stovime veidu priešais Dievą, veidu, paženklintu tikėjimu, jautria ir veiksminga vienybe su Petro Įpėdiniu - popiežiumi Pranciškumi. Tai proga, kurią Apvaizda mums duoda, kad išsakytume, jog kaip Telšių Bažnyčia juo seksime, jo klausysime,  juo gėrėsimės, jį mylėsime, o tuo pat įsipareigosime vykdyti visa tai ką mums sako ir ko moko.

Mes, mūsų Bažnyčios vyskupai, kunigai, diakonai, įsipareigojame pilnai gyventi pagal mums skirtą mūsų tarnystę, patarnaudami ir pasišvęsdami Viešpaties kaimenei, kurią jis mums patikėjo, kaip geri Evangelijos tarnai, o ne kaip funkcionieriai ir specialistai.

Pašvęstieji, jūs įsipareigokite būti nuoširdūs, šilti, artimi žmonėms, nešantys Evangelijos džiaugsmą ir entuziazmą.

Pasauliečiai, jūs įsipareigokite būti krikščionimis ne retkarčiais, laisvu laiku ar tik užsiklijavę etiketę, bet visur ir visuose gyvenimo momentuose būti tikrais ir autentiškais tikėjimo grožio liudytojais.

Visi įsipareigojame kaip Bažnyčia nebūti panašiais į nevyriausybinę organizaciją, klubą ar labdaros organizaciją, bet būti gyva bendruomene; būti varginga Bažnyčia, kuri keliauja ir tampa mūsų tautos kenčiančių vyrų ir moterų dalimi, nepamiršdami misijinių ir visuomeninių mūsų tikėjimo dimensijų; būti Bažnyčia, kuri išeina į egzistencines periferijas, į mūsų periferijas, į vargingųjų ir stokojančiųjų, gyvenančių kartu su mumis, į šeimų, kurios išgyvena santykių ir ekonominius sunkumus, periferijas, į bedarbio ar be iliuzijų jaunimo, į vienišų ir apleistų žmonių, sergančių ar alkoholio aukų periferijas.

Viešpatie, mes tikime tave, nes mes mylime tave kaip Petras ir todėl tarnaujame tau mūsų broliuose. Viešpatie, palaimink šią bažnytinę bendruomenę, gyvenančią Telšių vyskupijoje, apreikšk jiems savo veidą ir suteiks jiems savo taiką ir drąsą, kad ir toliau tave skelbtų.

Mieliausioji Kristaus ir mūsų Motina, išklausyk balsą savo vaikų lietuvių, kurie su pasitikėjimu meldžia tavo tarpininkavimo. Gailestingumo Motina, tau patikime Žemaitijos brolių ir seserų 600 metų krikščioniškojo gyvenimo jubiliejų ir prašome tave, padėk mums būti vis labiau ištikimais Kristui ir Bažnyčiai. Amen.

 

Telšių vyskupas Kęstutis Kėvalas Mišių pabaigoje:

Brangūs Telšių vyskupijos piligrimai. Jūs esate kaip tie atstovai, kažkada išvykę į Konstancą, į Visuotinį Susirinkimą, ir pristatę Žemaitiją ir jos troškimą. Šiandien jūs pristatote troškimą Žemaitijos vardu padėkoti Dievui už 600 metų istoriją. Jubiliejų, kurį čia švenčiame, šią istorinę valandą vainikuoja ši piligrimystė, šios Šventosios Mišios.

Šiandien ypatingai džiaugiamės, kad turėjome progą susitikti su Šventuoju Tėvu Pranciškumi, kuris, kaip matėte, mus pastebėjo, pasveikino, įvardino „Terra Mariana“ – „Marijos Žemė“. Turėjau didelę laimę jūsų visų vardu prieiti prie Šventojo Tėvo, pasveikinau jį, prisistačiau, kad esame žemaičiai, atvykę padėkoti Dievui, pristačiau jam dovaną – knygą apie Telšių vyskupiją. Staiga jisai rimtu veidu pažvelgė ir pasakė: „Turėjau sapną. Jame mačiau, kad atvykstu į Lietuvą“. Turiu prisipažinti, kad po to aš jau negalėjau kalbėti.

(Vatikano radijas)