Savaitės apžvalga (spalio 28)

Kastantas Lukėnas

Grįžusieji iš nacionalinės piligrimystės Fatimoje toliau dalijasi įspūdžiais ir vaizdais. Kauno arkivyskupijos svetainėje skelbiamas piligrimystės reportažas ir arkivyskupo Liongino Virbalo SJ Lietuvos piligrimams skirta homilija. Ganytojas primena, kad per Švč. M. Mariją prabilusio Dievo žinia neapsiriboja šimto metų senumo įvykiais: „Būtų klaidinga manyti, kad pranašiška Fatimos misija jau užbaigta.“ Apžvelgdamas dažnai minimą Fatimoje nuskambėjusią pranašystę apie Bažnyčiai teksiančius persekiojimus arkivyskupas atskleidė jų įvairovę – nuo atvirų ir brutalių iki pašaipių ir gundančių, siūlomų Vakarų pasaulio ideologijų. Jis ragino išgirsti Fatimoje išsakytą Marijos kvietimą: atgailauti, melstis už Bažnyčią, už kunigų šventumą, nusidėjėlių atsivertimą, už pasaulio taiką. „Marija pasirodė piemenėliams ne tam, kad sukeltų sensaciją, paragintų kokiai nors vienai maldingai praktikai, bet kad paskatintų keisti savo gyvenimą, jo kryptį: iš egoizmo – į atjautą, iš savanaudiškumo – į dalijimąsi, iš priešiškumo – į pagalbą, iš griovimo – į kūrimą“. Ganytojas taip pat paaiškino, ką reiškia paaukoti Marijai šį pasaulį: tai turėti, kaip Marija, savo širdyje žmonių džiaugsmus ir skausmus, jausti atsakomybę už visus, taip pat nusivylusius, nusikaltusius, varginamus priklausomybių, nepažįstančius Evangelijos.

„Bernardinai.lt“ dienraštyje žurnalistės Rasos Baškienės reportažas pavadintas „Sveika, Fatimos Marija“. Ji kartoja arkivyskupo Gintaro Grušo Mišiose išsakytą retorinį klausimą: ar prieš 50 metų lietuvių tikintieji galėjo tikėtis švęsti Lietuvos dieną Fatimoje? Ganytojas siūlė Fatimos piemenėlių pavyzdžiu priimti Švč. M. Mariją kaip motiną ir mokytoją, kurią mylime, kuria pasitikime, kurios klausome ir sekame jos pavyzdžiu.

Šią savaitę įvairiais žiniasklaidos kanalais komentuotas spalio 19 -ąją Seime priimtas Šeimos stiprinimo įstatymas. Prezidentūra gavo prieštaringų raginimų: organizacijų grupės kvietė šalies vadovę pasirašyti įstatymą, o kitos, priešingai, siekė, kad jis būtų vetuotas. Jau nebestebina tai, kad  šeimos, lytiškumo, žmogaus prigimties orumo klausimais žiniasklaidoje – deja, ir visuomeninio transliuotojo kanalais – garsiau skamba balsas tų, kurie kerštauja už savo vidinius sužeidimus. Ne kitaip ir šį kartą: įstatymo priešininkams nepatinka jame įtvirtintas vyro ir moters papildomumo principas, bandoma įrodyti, kad tuo pažeidžiami vienišų tėvų ir įtėvių interesai. Tačiau galutinėje Šeimos stiprinimo įstatymo redakcijoje tarp galimų šeimos pagrindų minimi ir artimos giminystės ryšiai, o įvaikinimo atvejai taip pat prilyginti giminystei.

Spalio „Artumoje“ dr. Ramunė Jurkuvienė apžvelgia Vyriausybės užsibrėžtą šeimos stiprinimo programą ir neseniai priimtus Vaiko teisių apsaugos ir Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymus. Ji viliasi, kad pastarasis Šeimos stiprinimo įstatymas „atsvers“ baudimu grindžiamas nuostatas. Autorė primena, kad viena didžiausių grėsmių valstybei tebėra valdžios ir piliečių susipriešinimas.

Antradienį Vilniaus universitete Lietuvos valstybingumo šimtmečiui skirtame viešame dispute „Pavojingos mintys“ diskutavo filosofas prof. Alvydas Jokūbaitis ir kultūros istorikas doc. dr. Vytautas Ališauskas. Akademiniame dispute pateikti skirtingi požiūriai į tautinės valstybės viziją, jos vaidmenį ES projekte. Prelegentai taip pat skirtingai žvelgė į krikščionių politines nuostatas. Alvydo Jokūbaičio nuomone, Katalikų Bažnyčia turėtų stoti tautinės valstybės pusėn. Buvęs ambasadorius prie Šventojo Sosto Vytautas Ališauskas pripažino dabartinėje ES išgyvenamas valdymo ir atstovavimo problemas, tačiau pabrėžė vieningos Europos idėją, kurią aiškiai palaikė pastarųjų laikų popiežiai. 

„Lietuvos žinių“ komentare Seimo narys Andrius Navickas įtikinamai išdėsto, kodėl Laisvės premija skirtina ses. Nijolei Sadūnaitei. Jis rašo: „Neabejoju, kad pačiai sesei Nijolei nereikia jokių premijų ar apdovanojimų. <...> Tačiau mums visiems, šimtmetį švenčiančiai Lietuvos valstybei, jos pagerbimas reikštų labai daug ką“. Tai būtų žinia, kad laisvė turi būti nuolat išsikovojama. <...> Tai būtų padrąsinimas tiems Lietuvos piliečiams, kurie priima savo Tėvynę kaip dovaną ir bando ją puoselėti, o ne vien piktinasi jos netobulumais ir laukia, kad kiti išspręstų problemas.

Šeštadienį Kaune minėtas Eucharistinio Jėzaus seserų kongregacijos 70-metis. Sovietmečiu pogrindžio sąlygomis seserys eucharistietės ugdė jaunimą, globojo Eucharistijos bičiulių sąjūdį, aktyviai prisidėjo leidžiant „LKB Kroniką“, vykdė misijas Kazachstane, Moldovoje, Latvijoje.

Laikraštyje „XXI amžius“ platus straipsnis skirtas Lietuvoje minimai 200 metų sukakčiai nuo generolo Tado Kosciuškos mirties. Vilniuje ši sukaktis paminėta Seime, Mišiomis Šv. ap. Petro ir Povilo bažnyčioje, po to eitynėmis iki Nepriklausomybės aikštės. Kaune Tado Kosciuškos pagerbimo renginiai vyko Kauno pilies teritorijoje ir Šv. Jurgio Kankinio bažnyčioje: broliai pranciškonai padėjo suburti gausų istorinės atminties puoselėtojų būrį iš įvairių miestų ir organizacijų – apie tai straipsnyje „Penkių tautų didvyris“.

Tame pačiame numeryje aprašytas ir Kaišiadoryse vykęs Lietuvos katalikių moterų sąjungos jubiliejinis suvažiavimas, kuriuo paminėtas organizacijos įkūrimo šimtmetis.

Kaune M. K. Čiurlionio dailės muziejuje po restauravimo pristatytas senas ir vertingas vitražas „Nukryžiuotasis su angelais“, kuris pateko į muziejaus fondus iš Švč. Sakramento bažnyčios po to, kai sovietų valdžia ją uždarė. Vitražas 19 a. pabaigoje sukurtas Austrijos „Geyling“ dirbtuvėse, įsigytas 1934 m. iš Peterburgo dvasinės akademijos. Po eksponavimo muziejuje vitražas vėliau grįš į Švč. Sakramento bažnyčią.