Islamas ir santuokos teisė: Tunise moterims leista tuoktis su nemusulmonu

Kai Karima, Italijoje gyvenanti nuo šešerių metų amžiaus, nuėjo į Maroko, iš kur kilusi jos šeima, ambasadą tvarkyti dokumentų dėl savo santuokos su sužadėtiniu italu, jos buvo paprašyta pateikti pažymą, kad pastarasis yra atsivertęs į islamą. Be šios pažymos dokumentų sutvarkymas negalimas.

Tai viena iš daugelio pastarųjų metų istorijų, kurios byloja apie islamiškos santuokos teisės susikirtimą su žmogaus teisių kultūra Vakaruose. Tradicinės islamiškos minties mokyklos, nepaisant  kai kurių skirtumų, sutaria, jog Korano ir Mahometo doktriną atitinka toks principas: vyras musulmonas gali susituokti su krikščione arba žyde, nereikalaujant jų atsivertimo, tačiau su sąlyga, kad vaikai bus auklėjami tik musulmoniškai. Tačiau moteris musulmonė gali tuoktis tik su musulmonu. Ir vyrui, ir moteriai labai griežtai draudžiama tuoktis su „politeistais“.

Dažnai šio principo komentatoriai aiškina taip: vyras musulmonas yra savo tikėjimo įpareigotas pripažinti monoteistų „Knygos žmonių“, krikščionių ir žydų nuostatas. Tačiau, pavyzdžiui, krikščionis vyras tokio įpareigojimo neturi ir todėl beveik neišvengiamai pažeis musulmonės Korane nustatytas teises ir pareigas.

Nuosaikesni balsai, kurių yra mažuma ir kurie nėra itin plačiai girdimi, sutinka, kad tokia norma ko gero atspindėjo ankstyvosios musulmonų bendruomenės poreikį save išsaugoti nemusulmoniškos visuomenės apsuptyje. Kadangi vyras buvo dominuojanti figūra šeimoje, didžiąja dalimi nuo jo priklausė tiek vaikų auklėjimas, tiek paveldėjimas. Už kitatikio ištekanti moteris ir vaikai bus tarsi prarasti Dievui ir musulmonų bendrijai. Šiandien aplinkybės yra kitos, todėl moterų santuokos su kitais monoteistais neturi būti draudžiamos, bet neturi būti ir drąsinamos: ne tiek dėl Korano mokymo, kiek dėl bendro gyvenimo komplikacijų sutuoktiniams išpažįstant skirtingas religijas.

Principas, jog musulmonei nedera tuoktis su nemusulmonu dominuoja ir Europoje reziduojančių islamo autoritetų ar dvasininkų mokyme, ir tik mažuma pateisina tarpreligines santuokas. Kita vertus, tūkstančiai merginų ryžtasi tokiai santuokai ir be leidimų, neretai rizikuodamos susipykti su šeima ar patirti smurtą iš artimųjų – būta ir žmogžudysčių. Kartais ir vyrai sutinka perskaityti atsivertimo į islamą aktą, tačiau tik kaip biurokratinei kliūčiai pašalinti skirtą formalumą.

Tad žinant bendrą islamiškojo pasaulio nuostatą galima geriau suprasti, kokia naujovė yra šį rugsėjį Tunise panaikintas 1973 metų įstatymas, kuriuo ši islamiška tradicinė nuostata, draudžianti musulmonės santuoką su kitatikiu, buvo įtvirtinta. Tuo pačiu potvarkiu nustatytos ir lygios paveldėjimo teisės, nes pagal tradicinę islamišką teisę sūnus paveldėdavo gerokai daugiau, nei dukra. Tokiu būdu Tuniso prezidentas Beji Caid Essebsi išpildė vos prieš mėnesį, rugpjūtį, duotą pažadą, kad moterų teisės bus sulygintos su vyrų, kaip numatyta 2014 merų konstitucijoje.

Nouzha Guessous, akademikė iš Maroko, komentuodama sprendimą Tunise pavadino jį „pragiedruliu“ visame islamo pasaulio danguje, tačiau taip pat užsiminė apie jau kylantį pasipriešinimą tiek „viduje, tiek išorėje“.

Galima paminėti daugiau nei dvidešimties islamo teologų ir žinovų iš Ez-zitouna universiteto Tunise peticiją, kurioje tvirtinama, kad sprendimas dėl paveldėjimo teisių ir santuokos grubiai pažeidė Koraną ir musulmonų bendruomenės sutarimą. Panašiai pasisakė ir Al –Azharo universiteto Kaire, prestižinio islamo minties centro, vienas iš aukščiausių pareigūnų imamas Abbas Shoman. (Vatikano radijas)