Kurdų referendumas ir dar labiau apniukusi krikščionių ateitis Irake

Kovose su „Islamo valstybės“ teroristine organizacija ne kartą buvo minėtas kurdų „pešmergų“ vardas. Kai nepalyginamai gausesnės ir gerai aprūpintos, bet neturinčios ryžto kovoti oficialiosios Irako pajėgos padrikai atsitraukė „Islamo valstybei“ puolant, daug blogiau ginkluotiems kurdų kovotojams ryžto nepritrūko. Būtent į kurdų kontroliuojamą teritoriją Irake, Kurdistano autonominį regioną, pasitraukė dešimtys tūkstančių religinių mažumų atstovų: jazidai, kurių religiniai įsitikinimai, islamo ekstremistų nuomone, savaime suteikia teisę juos žudyti, o moteris ir merginas paversti perkamomis ir parduodamomis vergėmis. Taip pat krikščionys, kuriems buvo pasiūlyta arba atsiversti į islamą, arba mokėti mokestį „už apsaugą“ tokiomis sąlygomis, kuriomis praktiškai tai buvo neįmanoma, arba mirti. Kurdai tapo svarbiais sąjungininkais tarptautinės koalicijos veiksmuose prieš „Islamo valstybę“.

Kurdų teritorijoje chaldėjų apeigų katalikai galėjo pastatyti savo maldos namus, atidaryti mokyklas ir net universitetą Erbilio mieste, žvelgiant į ateitį, į tą dieną, kai karas pasibaigs ir reikės žmonių, kurie tarp griuvėsių pradės kurti naują ateitį.

Tačiau tos ateities vizija dar labai neaiški, nes naujo konflikto banga gali pasiekti Kurdistaną ir šalia esančias kurdų teritorijas, kur rugsėjo 25 dieną surengtas referendumas dėl nepriklausomybės ir6 pasak kurdų valdžios, buvo gautas daugiau nei 90 procentų balsavusių pritarimas.

Trumpai galima priminti, kad kurdai yra etninė grupė, kuri pasklidusi ne vien Irake, bet ir Sirijoje, Irane ir ypač Turkijoje. Bendras kurdų skaičius gali siekti 35 milijonus ir ten, kur jie gyvena, sudaro reikšmingas mažumas: Sirijoje iki dešimties, Irake ir Turkijoje iki dvidešimties procentų bendros populiacijos. Kurdų mažuma gyvuoja Irane, šiek tiek kurdų yra ir Armėnijoje.

Istorija susiklostė taip, kad nuo viduramžių kurdai beveik visada buvo valdomi galingesnių kaimynų – arabų, persų ar turkų sukurtų imperijų ar karalysčių, būdami griežtai kontroliuojami ir kartais persekiojami. Nuo 20 amžiaus pradžios kurdų nacionalistiniai judėjimai svajoja apie savo modernią valstybę ir dabartiniame regioniniame kare mato galimybę įsiterpti tarp kitų valstybių, pabrėždami tautų apsisprendimo teisę. Tuo tarpu kaimynams kurdų ambicijos yra nacionalinės vienybės skaldymas, į kurį jie pasiryžę reaguoti jėga.

Dėl masinės emigracijos ir karo labai nukraujavusioms ir nusilpusioms krikščionių bendruomenėms, tarp kurių ir chaldėjų apeigų katalikams, sunku apsispręsti dėl teisingo kelio. Chaldėjų patriarchas kardinolas Louis Sako daug kartų išreiškė įsitikinimą, kad krikščionių ateitis yra šiuolaikiška Irako valstybė, kurioje visi naudotųsi lygiaverte pilietybe ir nebūtų skirstomi pagal religiją. Kiti, priešingai, tiki, kad krikščionių išlikimui būtina atskira autonomija, geriausia teritorinė, kurioje jie galėtų tvarkytis patys. Tad kurdų pažadas savo būsimoje valstybėje apie tokią autonomiją svarstyti yra viliojantis, ypač daug kartų nusivylus oficialios Irako valdžios, kurioje dominuoja musulmonai šiitai, pažadais sulyginti krikščionių teises ir pagerinti jų situaciją.

Šiomis dienomis chaldėjų kardinolas Louis Sako paskelbė „Kvietimą drąsiam dialogui tarp Bagdado ir Kurdistano“, persmelkto sunkaus nerimo dėl dar vieno konflikto perspektyvos.

Kardinolas rašo: „nelaimei, pragmatinės taktikos užimti pozicijas ir pasipelnyti buvo ir tebėra pagrindinė politika Irake nuo buvusio režimo žlugimo. Kurdistano vyriausybei paskelbus referendumą ir apsisprendimo teisę, įtampa su Irako centrine valdžia kyla ir kelia baimę, kai kam jau mušant karo būgnus tokioje niūrioje konflikto situacijoje. Jei, neduok Dieve, bus karinis susikirtimas, tokiose griaunančiose aplinkybėse socialinės ir ekonominės pasekmės bus tragiškos visiems irakiečiams, ypač mažumoms, kurios visada yra aukos ir pralaimėtojos. Tai būtų panašu į tai, kas atsitiko Ninevės lygumoje po “Islamo valstybės“ invazijos, kai mažumos buvo žudomos, išvejamos ir atiduodamos migracijos bei demografinio pasikeitimo valiai.

Svarbu, kad kiekvienas suprastų šios situacijos rimtumą ir drąsiai iš naujo pradėtų susitaikymo derybas, kol dar ne vėlu. Svarbu skubiai išspręsti bendro intereso vidinius klausimus dėl socialinės harmonijos ir taikos. Išmintis turi vaidinti gyvybinį vaidmenį, kad laimėtų susitvardymas, nurimtų įtampa. Karas nėra sprendimas ir niekada nepakeis dialogo. Iš tiesų, tokio karo negalės ištverti nei viena pusė.

Mes, kaip krikščionys, neturime jėgų apsaugoti savo teises ar savo buvimą, Irake ar Kudistano regione. Tai žinant, dauguma krikščioniškų partijų ir grupuočių labiau siekia išgyventi, nei rūpintis krikščionių problemomis. Todėl karas reiškia likusių krikščionių migraciją, visai dingstant iš Irako ar Kurdistano peizažo. Prašome Viešpatį įkvėpti sprendžiančiuosius, kad padarytų tai, kas yra teisinga“. (Vatikano radijas)