Misija Japonijoje: ne bažnytinio aparato metodologija, bet Kristaus patirtis

Po savaitę trukusio vizito Japonijoje Tautų evangelizavimo kongregacijos prefektas kardinolas Fernando Filoni sugrįžo į Romą. Japonijoje jis aplankė įvairias vyskupijas, susitiko su jų bendruomenėmis, norėdamas savo akimis pamatyti ir išgirsti apie jų gyvenimą, kuris, rodos, dėl įvairių priežasčių yra sustingęs, praradęs daug veržlumo. Visur vyko ir Eucharistijos šventimas.

Rugsėjo 21 dieną, Osakos mieste, kardinolas Filoni susitiko su visais Japonijos vyskupais. Dialogą prefektas pradėjo pažymėdamas didelį Bažnyčios Japonijoje darbą švietimo srityje, bet taip pat perspėdamas apie biurokratizavimosi pavojų, kai administracinės pareigos užgesina ar į antrą vietą nustumia sielovadą. Numatant, kad dėl pašaukimų mažėjimo Bažnyčia Japonijoje po kelerių metų nebegalės išlaikyti tiek iniciatyvų, kiek dabar, reiks jas perduoti į kitas rankas, tuo pat metu prarandant katalikišką tapatybę, sielovados misija dar svarbesnė. Jis taip pat nemažai dėmesio skyrė katalikams migrantams ir jų šeimoms Japonijoje.

Tą pačią dieną kardinolas susitiko su Osakos vyskupijos kunigais ir pasauliečiais. „Pirmiausia jums perduodu Šventojo Tėvo sveikinimą. Jis manęs paprašė perduoti jums savo palaiminimą ir užtikrino, kad atsimena Bažnyčią Japonijoje savo maldoje. Jūs žinote, kad Japonija yra šalis, kurion jis, jaunas jėzuitas, norėjo atvykti kaip misionierius“, - sakė kardinolas.

Pasak jo, tikinčiųjų Japonijoje patiriami sunkumai didele dalimi tokie patys, kaip ir senosiose krikščionių bendruomenėse Vakaruose. Ir todėl popiežius visiems kalba apie „išeinančią“ Bažnyčią, neužsidariusią gynybiškai savyje, neužstrigusią biuruose ir biurokratijoje, tačiau aktyvią ir kūrybingą. Reikia naujo sielovadinio stimulo, tačiau be ideologinio, religinio, kultūrinio prozelitizmo. Kaip įmanoma kalbėti apie evangelizavimą Japonijoje, kai katalikų taip mažai, kai didelė dalis japonų šiandien, kaip ir prieš keturis šimtus metų, mano, jog krikščionybė yra „svetimas“ elementas jų kultūrai, kai sekuliarizmas daugybės žmonių gyvenimuose visai ištirpdė sakralumo pojūtį, kai dėl bendro visuomenės senėjimo jėgų vis mažiau?

Kai kada yra stengiamasi išsaugoti tai, kas liko arba siūlomos metodologijos, tačiau misija, daug kartų pabrėžė popiežius, nėra bažnytinių aparatų išvystytose metodologijose, o Kristaus meilės patyrime. Tikroji problema yra tikėjimo: trūksta susitikimo su gyvu Kristumi meilėje, glaudaus ryšio maldoje. O tada aptemsta ir Bažnyčios veidas, misija nusilpsta ir atsivertimas nutolsta. Japonija tebėra misijų šalimi: dėl itin aukštos konkurencijos visuomenėje, dėl tam tikro kultūrinio požiūrio, dėl milžiniško streso, dėl žmonių vienatvės, dėl gimstamumo mažėjimo, dėl patyčių, dėl savižudybių, dėl įvairiopo žmonių skurdo. Bažnyčia gali suteikti tikrą pagalbą pasiūlydama Kristaus išgelbėjimą.

Kardinolas Filoni priminė šv. Motinos Teresės parodytą misijos pavyzdį: per meilę vargšams, misijos nesupriešinant su dialogu. „Nežiūriu į mases, bet į pavienius asmenis. Jei žiūrėčiau į mases niekada nepradėčiau. Nesirūpink skaičiais. Padėk kas kartą vienam žmogui ir pradėk nuo to, kuris arčiausiai tavęs“, citavo šventosios patarimą Tautų Evangelizavimo kongregacijos prefektas. Tokia buvo, pasak jo, Jėzaus misija: skelbti gerąją Dievo Karalystės naujieną žvelgiant žmonėms į akis, išlaisvinant iš moralinio ir dvasinio skurdo.  

Paskutinė kardinolo Ferdinando Filoni stotelė, aplankius nuo cunamio nukentėjusias pakrantes, rugsėjo 25-ąją, buvo didysis Tokijo metropolis, kur, tarp kitų, jis susitiko su katalikų seminaristais. Jiems jis kalbėjo apie Kristaus sekimą, pagal paties Kristaus parodytus tris ženklus – evangelinį neturtą, širdies ir kūno celibatą, ir paklusnumą. Krikščioniškas neturtas reiškia nieko neiškelti aukščiau už Dievo valią. Celibatas Evangelijoje minimas kalbant apie Dievo karalyste, jis siejasi su Prisikėlimo ir krikščioniškos vilties liudijimu, su dosniu ir nuolatiniu dovanojimusi. O tai smarkiai kontrastuoja su šiandienine „laikinumo kultūra“, kuriai ir meilė yra laikina. Paklusnumas, savo valios dovanojimas Dievo valiai, yra tarsi tapimas „gerąja duona“, kaip pats Kristus, kad pasauliui netrūktų duonos ar, būtų galima parafrazuoti, išgelbėjimo ryžių.

Kitame susitikime su Tokijo vyskupijos dvasininkija kardinolas Filoni sakė, kad „šiandien ir ateityje nebus daug misionierių, kurie atvyks į šią šalį dėl bendros pašaukimų krizės ir kitų motyvų, todėl misijos darbas tenka vietos personalo, kunigų, vienuolių, pasauliečių, asociacijų pečiams“. Tačiau, pabrėžė kardinolas, jie turi tokių jėgų ir jis drąsina prisiimti šią atsakomybę kūrybingai, išeinant iš savo „saugių“ vietų.

Paskutiniame susitikime su japonų vyskupais, kardinolas Filoni pabrėžė, jog „Evangelijos žinia, kuri išlaisvina žmones iš blogio jėgos, galioja visose kultūrose ir visose socialinėse tikrovėse“. Viena iš didžiausių tikėjimo skelbimo kliūčių Japonijoje yra jo klaidingas painiojimas su europietiška kultūra. Tačiau Evangelija peržengia kultūrų ribas, kai atrandame jos pradinę jėgą. (Vatikano radijas)