Dvidešimt pirmasis eilinis sekmadienis

Atėjęs į Pilypo Cezarėjos apylinkes, Jėzus paklausė mokinius: „Kuo žmonės laiko Žmogaus Sūnų?“ Jie atsakė: „Vieni Jonu Krikštytoju, kiti Eliju, kiti Jeremiju ar dar kuriuo iš pranašų“. Jis vėl paklausė: „O kuo jūs mane laikote?“ Tada Simonas Petras atsakė: „Tu esi Mesijas, gyvojo Dievo Sūnus!“ Jėzus jam tarė: „Palaimintas tu, Simonai, Jonos sūnau, nes ne kūnas ir kraujas tai tau apreiškė, bet mano Tėvas, kuris yra danguje. Ir aš tau sakau: tu esi Petras – Uola; ant tos uolos aš pastatysiu savo Bažnyčią, ir pragaro vartai jos nenugalės. Tau duosiu dangaus karalystės raktus; ką tu suriši žemėje, bus surišta ir danguje, ir ką atriši žemėje, bus atrišta ir danguje“. Tuomet jis griežtai įsakė savo mokiniams niekam neskelbti, kad jis yra Mesijas. (Mt 16, 13–20)

ATSAKYMAS SAU PAČIAM, mons. Adolfas Grušas

„Kuo žmonės laiko Žmogaus Sūnų?“- klausia mokinius Jėzus. Jų atsakymas yra gražus ir neteisingas, nuostabus ir nepilnas: „Sako, jog esi vienas iš pranašų! Esi iš ugnies ir kraujo, toks, kaip Elijas, kaip Jonas Krikštytojas, esi Dievo balsas ir Jo alsavimas!“

Vis dėlto Jėzus ilgiau nesustojo ties kitų žmonių nuomone, nes žinojo, jog tiesos neįmanoma atrasti, atliekant apklausą. Patį svarbiausią klausimą Jis uždavė po to: „O kuo jūs mane laikote?“ Trumpas žodelis “o“ šiuo atveju yra labai reikšmingas, nes niekas negali kalbėti apie Kristų vien remdamasis tuo, ką yra girdėjęs, nė vienas neturi teisės pasitenkinti vien kitų žodžiais.

Kristaus mokiniu tampama tik asmeniškai atsakius į klausimą: „O kuo tu mane laikai?“ Tai klausimas apie meilę ir gyvenimą, jo garsas pripildo žmogaus sielos tylą. Tai Dievo Žodis, provokuojantis, atveriantis sielos žaizdas, sukrečiantis ir kviečiantis kelionei. Tik tinkamai jį supratus, mumyse užgimsta tikras atsakymas. Jėzaus užduotas klausimas sako, kad Kristus nėra ir negali būti savaime suprastas, kad tikėjimo patirtis kiekvieną dieną yra nauja. Evangelija verčia žmogų nieko nepriimti, kaip atbaigto ar visiškai suprasto: nei blogio, nei gėrio, nei gyvenimo, nei mirties, nei žmogaus, nei Dievo. Jėzaus klausimas reiškia, kad tikrąjį atsakymą sau turime duoti mes patys. Mums reikia sau patiems atsakyti, ką mes, viską jausdami savo širdimi, naudodamiesi savo patirtimi, suvokdami savo nuodėmes, galime pasakyti apie Dievą. Iš tiesų tam nereikia baigti teologijos studijų, nenaudingos pasirodys maldaknygės ar katekizmo formulės. Kiekvienas žmogus, kūrinys, išėjęs iš Dievo rankos, atgimęs Dievo malonės šaltinyje, nupuolęs ir prisikėlęs, gali ir privalo rasti atsakymą. Atsakymą sau pačiam…

Biblijoje galima rasti begalę vardų, kuriais vadinamas Dievas, tačiau pats svarbiausias, paslaptingas Jo vardas yra tas, kurį mes ištarsime, atsiliepdami į mums užduotą Jėzaus klausimą. To vardo nežino niekas, ir tik mes turime teisę Jį ištarti, nes tai mūsų meilės padiktuotas vardas. Jis pasako, kaip mes jaučiame Dievą, kokiu būdu Jis apsireiškia mūsų gyvenime, kaip mes jaučiame Jo prisilietimą prie savo sužeistos sielos. Tikiu, kad tokia akimirka ateis kiekvieno mūsų gyvenime, taip, kaip ji atėjo Petrui Pilypo Cezarėjoje – Dievo šviesa, švelniai paliečianti širdį ir paliekanti neišdildomą žymę.

Tada ir mes, kaip Simonas Petras, pasijusime palaiminti, laimingi Dievo artumoje. Mes būsime kaip Petras – uola ir raktai, atveriantys kitiems Dievo grožį.

Iš tiesų nepakanka vien tik surasti teisingus žodžius. Gyvenimas nėra tai, ką mes kalbame apie gyvenimą, bet tai, kaip jį gyvename. Viešpačiui Jėzui irgi svarbiausia yra tai, kaip mes einame į susitikimą su Juo… kantriai ieškodami atsakymo.

Krikščionybė – tai ne doktrina ir ne moralinė sistema, bet mūsų santykis su Jėzumi, mūsų Viešpačiu ir mūsų Dievu, kurį stengiamės mylėti taip, kaip Jis mus myli. Nežinome, ar kada nors ateis diena, kai mums pavyks tai padaryti, bet žinome, kad visą gyvenimą kasdien vis iš naujo ir iš naujo turėsime atsiliepti į tą klausimą: „Kas aš esu tau… šią akimirką?“… (Vatikano radijas)