Šv. Klaros šventė Asyžiuje

Rugpjūčio 11-ąją minimu šv. Klaros liturginiu minėjimu Asyžiuje baigėsi Porciunkulės atlaidų dieną prasidėję šiai šventajai – šv. Pranciškaus bendraamžei ir bendramintei skirti renginiai. Pagrindines šv. Klaros Asyžietės šventės Mišias penktadienį 11 val. šventosios relikvijas saugančioje Asyžiaus bazilikoje aukojo pagrindinio Umbrijos miesto Perudžos arkivyskupas kard. Gualtiero Bassetti.

Klaros Asyžietės šventei buvo ruošiamasi, kaip kasmet, Porciunkulės atlaidų dieną, rugpjūčio 2-ąją, prasidėjusia novena. Iki rugpjūčio 9-osios kiekvieną vakarą šv. Klaros bazilikoje buvo švenčiami mišparai ir aukojamos Mišios. Šventės išvakarėse, rugpjūčio 10-ąją, mišparams ir mišioms vadovavos Asyžiaus vyskupas Domenico Sorrentino. Tą patį vakarą jaunimo maldos budėjimas, trukęs iki vėlyvos nakties, vyko šalia Asyžiaus esančioje šv. Damijono bažnyčioje. Šioje bažnyčioje, prie garsiojo kryžiaus, meldėsi šv. Pranciškus pradėdamas savo misiją. Prie šios bažnyčios iš pradžių glaudėsi ir Klaros Asyžietės suburta merginų bendruomenė, iš kurios išaugo seserų klarisių vienuolija.

Penktadienį, rugpjūčio 11-ąją, iš pat ryto šv. Klaros šventės Mišios buvo aukojamos šventajai dedikuotos bazilikos kriptoje, prie jos relikvijų. Pagrindines šventės Mišias, kaip minėta, penktadienį priešpiet aukojo kardinolas Bassetti, o šventę užbaigia antrieji mišparai penktadienio pavakare.

Ką žinome apie šv. Klarą Asyžietę? Ji gimė 1193 m. turtingų aristokratų šeimoje, bet vėliau išsižadėjo turtų ir kilmės, pasekdama Pranciškaus Asyžiečio neturto ir nuolankumo pavyzdžiu. Jos tėvai, kaip tais laikais buvo įprasta, buvo numatę savo dukrą ištekinti už turtingo ir įtakingo vyro. Tačiau aštuoniolikmetė Klara, su savo drauge Bona, slapta pabėgo pas pranciškonus, apsigyvenusius prie Porciunkulės bažnyčios. Tenai, 1211 m. Verbų Sekmadienio vakarą, pranciškonų bendruomenės akivaizdoje, Pranciškus nukirpo Klarai kasas ir ji apsivilko atgailautojos ašutine. Tą akimirką jinai visiškai pasiaukojo Kristui, tapo Jo sužadėtine.

Šv. Klaros suburta bendruomenė apsigyveno šalia Asyžiaus prie šv. Damijono bažnyčios. Iš pradžių naujoji vienuolija buvo vadinama “Šv. Damijono neturtingų damų bendruomene”. Šv. Damijono vienuolyne Klara gyveno iki pat mirties 1253 m. Kai vos porai metų praėjus po Klaros mirties, jau 1255-aisiais popiežius Aleksandras IV nusprendė paskelbti ją šventąja, kanonizacijos bulėje jis rašė: „Nors Klaros šviesa degė paslėpta klauzūroje, jos spinduliai plačiai sklido po pasaulį“. (Vatikano radijas)