Klimato kaita: tegu nei vienas neatsisako savo atsakomybės dalies

Italų katalikų žinių agentūra „SIR“ kalbėjosi su Konstantinopolio ortodoksų patriarchato kunigu ir patarėju ekologijos bei klimato klausimais Johnu Chryssavgisu. Galima priminti, kad kiek daugiau nei prieš dvejus metus, 2015 gegužę buvo paskelbta popiežiaus Pranciškaus socialinė enciklika „Laudato si“. Tarptautinės politikos lygmenyje buvo pasiektas daug žadantis „Paryžiaus susitarimas“, kurį neseniai aptemdė Jungtinių Valstijų sprendimas pasitraukti.

Pasak ortodoksų dvasininko ir ekologijos eksperto Chryssavgiso, per pastaruosius dešimtmečius buvo pasiektas supratimas, kad ekologinės krizės išspręsti negali nei viena valstybė, nei viena institucija, nei viena programa. Atsakomybe turi būti pasidalinta. Esame bendrai atsakingi už tai, kaip mūsų godumas sunaikino gamtinę įvairovę ir sumažino išteklius mūsų planetoje. Visi turime spręsti klimato kaitos iššūkį.

Popiežiaus Pranciškaus enciklika ir Konstantinopolio patriarcho Baltramiejaus iniciatyvos dėl aplinkos harmoningai dera, tai vienas iš ekumenizmo barų, kuriame darbas prasideda nuo atsivėrimo, nuo savęs ir savo bendruomenių peržengimo, nuo rūpesčio ir užuojautos kalbos mokinimosi, nuo pirmenybės solidarumui ir tarnavimui. 

Johno Chryssavgiso akimis, Pranciškaus enciklikos stiprybė yra parodyme, jog tarnavimas artimui ir aplinkos saugojimas yra neatskiriami, yra tos pačios monetos pusės. Tiek Pranciškus, tiek patriarchas Baltramiejus pabrėžia, jog „socialinis teisingumas“ ir „aplinkosauginis teisingumas“ yra susiję. Socialinis neteisingumas skatina aplinkos degradavimą, aplinkos degradavimas skatina socialinį neteisingumą. Todėl dėmesys aplinkai yra tokia pat Bažnyčios pareiga, kaip ir dėmesys asmeniui šiuolaikiniame pasaulyje. „Mūsų bendri namai“, enciklikos „Laudato si“ antraštės dalis, gerai išreiškia šią mintį. Vaistas nuo perlenkto vartotojiškumo yra sąmoningumas, kad žemė priklauso dangui ir kad joks materialus gėris, oras ar vanduo negali būti pasisavinti kelių asmenų.

Kaip vertinti Jungtinių Valstijų pasitraukimą iš „Paryžiaus susitarimų“? Nei viena tauta neturi būti kaltinama dėl ekologinės krizės ir nei viena tauta neturi atsisakyti savo atsakomybės dalies ją sprendžiant, pakartojo John Chryssavgis. Tikėjimo pasaulis turi būti stiprus sąjungininkas tų pastangų, kurios skirtos socialinio neteisingumo problemoms pasaulyje. Pati tikėjimo perspektyva yra unikali, nes ji netelpa į vieną socialinį, ekonominį ar politinį matmenį, tačiau yra virš jų. Religijos ir religinės bendruomenės turi būti aktyvios šiuo požiūriu.    

Tikrovė rodo, kad nebegalime tokiu pat būdu, kaip anksčiau, elgtis su aplinka, su pasauliu. Mes elgėmės nežmoniškai, bedieviškai. Kartais todėl, kad patys save taip suvokėme. Taip neturi būti. Kitas svarbus kriterijus yra krizės pasekmės vargingiausiems ir vargšų balsas. Turime pripažinti jų orumą ir mūsų veiksmų pasekmes jiems. Mūsų ekonomika remiasi išnaudojimu ir atskirtimi, mūsų technologijos didina vargšų atskirtį. Aplinkos krizės sprendimas priklauso nuo to, kaip spręsime skurdo problemą.

Galiausiai, pasak Johno Chryssavgiso, neturime kito pasirinkimo, nei saugoti kūriniją dėl Dievo garbės ir mūsų vaikų gėrio, išgirsti balsą, kuris yra kiekvienoje gyvoje būtybėje, kiekviename ant žemės, ore ar vandenyje judančiame kūne. (Vatikano radijas)