Pranciškus: Jėzaus užvaldyti atsidėkime artimo tarnystei

Liepos 31dieną minėta šv. Ignaco Lojolos, Jėzuitų Draugijos įkūrėjo, liturginė šventė. Baskas (šiaurės Ispanija) Ignacas Lojola gimė 1491 m., Lojoloje, davė vienuolinius įžadus 1534 m., Paryžiuje, įkūrė katalikų vienuolių ordiną 1540 m., jam vadovavo iki mirties Romoje 1556 metų liepos 31 dieną. Po pusės amžiaus paskelbtas palaimintuoju, 1609 m. liepos 27 d., ir kanonizuotas 1622 m. kovo 12 d.

Popiežius Pranciškus yra pirmas jėzuitas Bažnyčios istorijoje išrinktas apaštalo Petro įpėdiniu. Jis įstojo į Jėzaus Draugiją Argentinoje prieš beveik šešis dešimtmečius, būdamas 21 metų, ir davė pirmuosius įžadus 1960 metais. Pirmadienį, popiežius šv. Ignaco šventės dieną per Tviterio paskyrą paragino „leisti Jėzui mus užvaldyti“:

„Kaip šventasis Ignacas Lojola, leiskime, kad mus užvaldytų Jėzus Kristus ir kad jo vedami, atsidėtume artimo tarnystei“.

Ignacas ir ignaciškasis dvasingumas

Jėzaus Draugijos ordino branduolį sudarė septyni universitete besimokę bendraminčiai, Ignaco Lojolos kvietimu apsisprendę gyventi neturte ir atsidėti Dievo bei artimo tarnybai. Jie, Paryžiuje, 1534 m. rugpjūčio 15-ąją, Švč. Mergelės Marijos Dangun Ėmimo šventės dieną, davė skaistybės bei neturto įžadus. Tai buvo naujoviškas vienuolinis ordinas, pasižymėjęs aktyvia apaštaline veikla. Jėzuitai didelį dėmesį skyrė švietimui, steigė kolegijas ir universitetus, išvystė plačią misijų veiklą.

Jėzuitai gyvena bendruomenėje. Nors kiekvienas gali turėti individualią veiklos sritį, siekiama, kad visa bendruomenė būtų apaštališka, t. y. visus vienytų ir bendra apaštalinė dvasia bei uolumas. Ignacui tikėjimas Jėzumi reiškė pasitikėjimą juo. Be to, Ignacą žavėjo Jėzaus neturtas. Šventasis galvojo, kad neturtas leidžia Kristų vadinti „Amžinuoju Karaliumi“ ir „Pasaulio Valdovu“. Jis tvirtai tikėjo, kad tik būdamas dvasinguoju vargdieniu gali stotis greta Jėzaus.

Ignaciškasis dvasingumas mūsų žvilgsnį kreipia į Kristų, keliaujantį iš vienos vietos į kitą ir skelbiantį Gerąją Naujieną apie Karalystę. Ignacas Išganytoją lygina su Karaliumi, akcentuodamas jo troškimą visa suvienyti su Dievu. Bažnyčia, kuri yra Kristaus sakramentas, pašaukta vykdyti sutaikinimo misiją. Ignacas giliai tikėjo, kad kiekvienas krikščionis yra kviečiamas savaip dalyvauti šioje misijoje.

Ignacas stebėjosi, kad Dievas bendravo su juo, nepaisydamas jo nuodėmingumo. Šventasis suprato, kad Dievas duoda ir atleidžia laisvai, be jokių žmogaus nuopelnų. Jeigu Kūrėjas bendrauja su tokiu nusidėjėliu kaip jis, vadinasi, Kūrėjas gali kalbėtis su kiekvienu asmeniu. Kaip tik iš Dievo malonės apstumo ir kilo vadinamasis „ignaciškasis optimizmas“. Ignaciškasis dvasingumas ieško Dievo ir jį sutinka „visuose dalykuose“, nes viskas yra malonė – nuo sukūrimo iki žmonijos sutaikinimo ir suvienijimo su Dievu Kristuje.

Ignacas skatino savo bendraminčius būti susikaupusiais ir susitvardančiais bet kokiomis sąlygomis, nes tvirtai tikėjo, kad tai padeda vienytis su Dievu. Todėl labai vertino sąžinės tyrimą – gyvenimo peržvalgą, stengiantis kasdienybėje pastebėti Dievo veikimą bei savo atsiliepimą į jį. Kasdienė asmeninė vidinė malda – tai visus dienos darbus gaivinantis šaltinis.

Jėzuitai be skaistumo, neturto ir klusnumo įžadų duoda dar ir ketvirtąjį, kartais vadinamą „lojalumo popiežiui“.  Esmines Jėzaus Draugijos ypatybes apibudinančiame dokumente rašoma, kad jėzuitai „šalia įprastinių trijų įžadų dar įsipareigoja ypatingu įžadu vykdyti tai, ką dabartinis ar būsimas Romos popiežius įsakytų dėl sielų pažangos ir tikėjimo skleidimo. Mes būsime įpareigoti tuoj pat keliauti, be jokių aiškinimųsi ar išsisukinėjimo, kiek nuo mūsų priklauso, į bet kurią vietą, į kurią jis nuspręstų mus siųsti“. Jėzuitas neturi nuolatinės gyvenamos vietos, jis vyksta ir gyvena ten, kur skiria vyresnieji, kur jis bus naudingesnis Bažnyčiai. Tad jėzuitas – misijos žmogus, tęsiantis Jėzaus pasiuntinybę: „Kaip mane siuntė Tėvas, taip ir aš jus siunčiu“ (Jn 20, 19).

Lietuvos ir Latvijos jėzuitų provincija

Šiandien 120 pasaulio šalių darbuojasi apie 20 tūkst. jėzuitų. Jėzaus Draugija suskirstyta į beveik 90 provincijų. Pagal geografinę padėtį ar bendrą kalbą provincijos grupuojasi į 11 asistencijų. Lietuvos ir Latvijos jėzuitų provincija kartu su Austrijos, Šveicarijos, Vengrijos, Olandijos ir dviem Vokietijos provincijomis priklauso Vidurio Europos asistencijai.

Į Lietuvą jėzuitus 1569 m. pasikvietė Vilniaus vyskupas V. Protasevičius. Pradžioje jie veikė Vilniuje, vėliau ir kituose miestuose. Steigė kolegijas, perėmė Vilniaus ir Varnių kunigų seminarijas, leido knygas lietuvių kalba. 1579 m. įsteigė Vilniaus akademiją – universitetą. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijoje veikė ir panaikinus ordiną. 1820 m. caro valdžios buvo išvaryti. Po Pirmojo pasaulinio karo Lietuvoje vėl atsikūrė padedant Vokietijos jėzuitams. Sovietmečiu gyvavo pogrindyje. Oficiali veikla atgaivinta 1990 m.

1992 m. Kaune, o 1995 m. Vilniuje atkurtos jėzuitų gimnazijos. Įvairiuose Lietuvos miestuose atsikūrė Jėzaus Draugijos namai ir rezidencijos. 1999 m. Šiauliuose atidarytas naujokynas.

t. Pedro Arrupe SJ patarimai norintiems įstoti į Jėzaus Draugiją

Šv. Ignacas Lojola ragindavo nelaukti, kad Dievas už mus viską padarytų: šventasis sakydavo: „Melskis, tarsi viskas priklausytų tik nuo Dievo, ir dirbk, tarsi viskas priklausytų tik nuo tavęs”.

Besidomintiems Jėzaus Draugija ir norintiems įstoti į Draugiją jos buvęs generolas (1965–1983) t. Pedro Arrupe pataria tris dalykus:

„Lik namie, jeigu jėzuitų įvaizdis tave neramina ar erzina“.

„Neateik pas mus, jeigu Bažnyčią myli ne kaip motiną, bet kaip pamotę. Neateik taip pat, jei galvoji, kad padarysi paslaugą Jėzaus Draugijai“.

„Ateik, jeigu tarnauti Kristui tau yra svarbiausias dalykas gyvenime. Ateik, jeigu turi širdį, kuri nori apimti visą pasaulį. Ateik, jeigu turi humoro jausmą, gali juoktis su kitais, o kartais – ir iš savęs“. (pagal jėzuitai.lt / Vatikano radijas)