Šešioliktasis eilinis sekmadienis

Jėzus pateikė minioms palyginimą: „Su dangaus karalyste yra kaip su žmogumi, kuris pasėjo savo dirvoje gerą sėklą. Žmonėms bemiegant, atėjo jo priešas, pasėjo kviečiuose raugių ir nuėjo sau. Kai želmuo paūgėjo ir išplaukėjo, pasirodė ir raugės. Šeimininko tarnai atėjo ir klausė: „Šeimininke, argi ne gerą sėklą pasėjai savo lauke? Iš kurgi atsirado raugių?“ Jis atsakė: „Tai padarė mano priešas“. Tarnai pasisiūlė: „Jei nori, mes eisime ir jas išravėsime“. Jis atsakė: „Ne, kad kartais, ravėdami rauges, neišrautumėte su jomis ir kviečių. Palikite abejus augti iki pjūties. Pjūties metu aš pasakysiu pjovėjams: Pirmiau išrinkite rauges ir suriškite į pėdelius sudeginti, o kviečius sukraukite į mano kluoną“. (Mt 13, 24-31)

DIEVO KANTRYBĖ

Prieš savaitę Mišių metu buvo kalbama apie gausiai į dirvą beriamą sėklą bei skirtingą dirvą, kurioje sėkla auga arba yra skirta sunykimui. Šiandien liturgija mums siūlo dar vieną palyginimą: apie gerą sėklą ir rauges.

Atrodytų, tarsi būtume atsidūrę paskaitose apie žemės ūkį, tačiau, be abejo, Jėzus neketina duoti agronominių patarimų. Jis paprasčiausiai kalba apie tai, kas artima to meto paprastam žmogui, drauge į savo žodžius įdėdamas kur kas platesnę prasmę. Ši žinia yra skirta visiems žmonėms, nors, reikia pripažinti, ne visiems palyginime girdimas šeimininko sprendimas gali atrodyti tinkamai pasvertas ir protingas: „Palikite rauges augti iki pjūčiai“.

„Kaip taip: palikite?“- piktinasi Jėzumi visi, įsitikinę savo pačių teisumu: „Nejaugi blogio nereikia išnaikinti, pašalinti, taip, kad neliktų nė menkiausio pėdsako? Kas čia per istorija apie vienas šalia kito augančius javus ir rauges? Juk mes žinome, kad blogis labai greitai užkrečia! Reikia apsivalyti, tuojau pat išrauti piktžoles, ir tada visi galėsime gyventi ramiai ir laimingai“.

Tokie žodžiai nuskamba dažnai, sakyčiau, pernelyg dažnai. Kartais tai būna pasipiktinimas visuomenine santvarka, kartais savo šeimos nariais, neretai ir tuo, kas vyksta Kristaus Bažnyčioje.

Tačiau Jėzus visiškai nesiekė, kad Jo Bažnyčia būtų nedidelė ir griežtai apribota „tyrųjų ir tvirtųjų“ bendruomenė, kurios nariai panašūs į Viešpaties palyginime minimus tarnus, pasiruošusius tuojau pat išrinkti rauges. Tiesa, Išganytojas neneigia būtinybės jas atskirti ir tikrai nėra abejingas blogiui. Savo palyginimu Mokytojas iš Nazareto skelbia, kad tokiam atskyrimui dar nėra atėjęs laikas ir, mūsų visų laimei, tai padaryti turi ne žmonės. Pastebėkime skirtumą: tarnai, kurie siūlosi „dabar“ išrinkti rauges, ir pjovėjai, kuriems bus duotas uždavinys viską atskirti prieš vežant javus į kluoną. Jėzaus nuomone, visų pirma reikia leisti „augti“.

Tikriausiai ir Jonas Krikštytojas, sužinojęs apie tokią Jėzaus poziciją, turėjo jaustis nuviltas. Jis juk tikėjosi visuotinio apsivalymo ir apie ateinantį Mesiją kalbėjo: „Jo rankoje vėtyklė, ir jis išvalys savo kluoną. Kviečius sugabens į klėtį, o pelus sudegins neužgesinama ugnimi“.

Tuo tarpu Jėzus elgiasi visiškai priešingai…

Jis neatstumia nusidėjėlių, bet bendrauja su jais ir skiria jiems ypatingą dėmesį.

Jis nerodo į nusikaltusį pirštu, o ištiesia gelbstinčia ranką tam, kurį pasmerkia ir teisia to meto išminčiai.

Jis nėra apsupęs savęs tobulais ir žymiais žmonėmis. Gerai žinome, kad tarp dvylikos apaštalų buvo tokių, kurių praeitimi vertėjo rimtai suabejoti, o vienas iš jų buvo išdavikas…

Kaip tik todėl mes turime įgauti daugiau drąsos ir pasitikėjimo. Tereikia tik įveikti savyje pagundą teisti kitus, nustoti elgtis taip, kaip palyginime minimi tarnai. Mums reikia išmokti mylėti save, savo Bažnyčią, kuri, tiesą sakant, dažnai prasilenkia su mūsų svajonėmis ir įsivaizduotais idealais, tačiau ji yra gyvas Kūnas mūsų Viešpaties, atėjusio gelbėti žmonių ir kantriai laukiančio, kada jie duos „savo atsivertimo vaisių“…

(Mons. Adolfas Grušas)