2017-07-12 17:25:00

„Summorum Pontificum“ – 10 metų. Piligrimystė į Romą


Pastarosiomis dienomis daug katalikų bendruomenių iškilmingai paminėjo 2007 metų liepos 7-ąją popiežiaus Benedikto XVI paskelbtą motu proprio „Summorum Pontificum“, kuriame buvo priminta, kad šventųjų Mišių „ordinarinės apeigos“, naudojant posusirinkiminį 1970 m. patvirtintą Pauliaus VI Mišiolą ir vėlesnes jo redakcijas, ir „ekstraordinarinės apeigos“, naudojant 1962 m. Jono XXIII patvirtintą lotynišką Mišiolą, yra dvi teisėtos tos pačios katalikų Bažnyčios liturgijos formos. Viena ir kita išreiškia vienintelį „Romos ritą“. Tuo pačiu dokumentu buvo nurodytos normos, kurios tikintiesiems leido lengviau ir paprasčiau paprašyti Mišių šventimo ekstraordinarine forma, jei to norėtų.

Galima priminti, kad vėliau ne kartą teko tikslinti, ką šis popiežiaus Benedikto XVI potvarkis reiškia. Pavyzdžiui, kad nereiškia pritarimo toms grupėms, kurios atmeta Vatikano II Susirinkimą ar jo dalis. Benediktas XVI atsiliepė į prašymus tų, kurie buvo prisirišę prie liturgijos formų, vyravusių iki Susirinkimo, atsižvelgiant ir į tai, kad jos sulaukė nemažo skaičiaus jaunų žmonių simpatijų. Popiežius taip pat išreiškė viltį, kad ordinarinės ir ekstraordinarinės apeigos viena kitą abipusiškai praturtins.

Deja, ne viena proga šios apeigos tapo pretekstu tikram „liturginiam karui“, dalijančiam katalikus. 2017 metų kovo 30 žinioje vienai konferencijai apie liturgiją Vokietijoje kardinolas Robert Sarah, Dieviškojo kulto ir sakramentų disciplinos kongregacijos prefektas, tokį karą pavadino „nukrypimu“ vien dėl fakto, kad liturgija turėtų būti ta vieta, kurioje krikščionys išgyvena vienybe tiesoje, tikėjime ir meilėje. Tai nesuderinama su liturgijos šventimu, širdžiai esant pilnai brolžudiškų jausmų ir nuoskaudų. Galima prisiminti įsakmius Jėzaus žodžius, kad prieš atnešant auką, būtina susitaikyti su broliu (žr. Mt 5, 23-24).

Kardinolas Sarah rašo: „Turi būti gerbiamas kiekvieno jautrumas. Tai konkrečiai reiškia tvirtinti, kad, viena vertus, Vatikano II Susirinkimas niekada nereikalavo iš praeities padaryti tabula rasa ir atsisakyti vadinamojo šv. Pijaus V Mišiolo, kuris pagimdė tiek šventųjų, pakanka paminėti tokius pasigėrėtinus kunigus, kaip šventasis Jonas Marija Vianėjus, Arso klebonas, šventasis Tėvas Pijus, Juozapas Marija Escriva de Balaguer. Tuo pat metu esminga skatinti liturginį atsinaujinimą, norėtą Susirinkimo, tad ir pagal konstituciją Sacrosanctum Concilium atnaujintas liturgines knygas, ypač vadinamąjį palaimintojo popiežiaus Pauliaus VI Mišiolą. Ir pridedu, kad svarbiausias dalykas, nepriklausomai nuo to, ar švenčiama ordinarine ar ekstraordinarine forma, yra suteikti tikintiesiems tai, į ką jie turi teisę: liturgijos grožį, jos sakralumą, tylą, susikaupimą, mistinį matmenį ir garbinimą. Liturgija turi mus pastatyti veidas prieš veidą su Dievu, asmeniniame gilaus vidujumo ryšyje. (...) Visiškai nesutinku, kad mūsų laiku priešpastatytumėme vieną liturgiją kitai, šventojo Pijaus V Mišiolą prieš palaimintojo Pauliaus VI. Iš tiesų reiktų įžengti į didžiąją liturginę tylą, leisti, kad mus praturtintų visos liturginės formos, būtų jos lotynų ar rytų. Juk be šio mistinio tylos matmens ir be kontempliatyvios dvasios liturgija taps proga nemaloniems trūkiams, ideologiniams susidūrimams ir viešu silpnųjų pažeminimu iš tų pusės, kurie pretenduoja į galią, vietoj to, kad būtų mūsų vienybės mūsų bendrystėje su Viešpačiu vieta. Liturgija turėtų visus atvesti prie vienybės tikėjime ir Dievo Sūnaus pažinimo, o ne kelti tarp mūsų priešiškumą ir neapykantą“.

Toje pat žinioje kardinolas Sarah cituoja ilgą kardinolo Josepho Ratzingerio, būsimo popiežiaus Benedikto XVI, citatą iš 1991 metų įvado vokiečių liturgistui Klausui Gamberiui. Čia perspėjama dėl dviejų kraštutinumų. Viena vertus, dėl ekstremalaus subjektyvizmo, kuris liturgiją degeneruoja iki „šou“, kuriame stengiamasi religiją padaryti įdomia su tuo metu madingomis kvailybėmis ir viliojančiais moraliniais pareiškimais. Tai gali sulaukti trumpos sėkmės, tačiau čia svarbiau yra pats „dvasinis šou“, nei tikras susitikimas su Dievu. Kita vertus, turime „užkonservavimą ritualinių formų, kurių didybė vis dar jaudina, tačiau kurios, pastūmėtos iki kraštutinumo, rodo priešišką izoliaciją ir galiausiai nepalieka nieko kito, kaip tik liūdesį“.

Kaip pranešama „Coetus internationalis Summorum Pontificum“ komiteto, „Jaunimo ir Tradicijos“ bei „Summorum Pontificum kunigų“ draugijų komunikatuose, rugsėjo 14-17 dienomis bus surengta bendra piligrimystė į Romą, kviečiant įsilieti visus ekstraordinarinės Romos apeigų formos mylėtojus, ypač minint 10 metų sukaktį. Ši piligrimystė yra suderinta su Popiežiškąja Ecclesia Dei komisija, kuri rūpinasi motu proprio „Summorum Pontificum“ nuostatų įgyvendinimu. Piligrimystės kulminacija įvyks rugsėjo 16-ąją, šv. Petro bazilikoje švenčiamose pontifikalinėse Mišiose. (Vatikano radijas) 








All the contents on this site are copyrighted ©.