Popiežiaus Pranciškaus laiškas G20 susitikimui Hamburge

Paskelbtas popiežiaus Pranciškaus laiškas, adresuotas Vokietijos Federacinės Respublikos kanclerei Angelai Merkel, o per ją – visiems liepos 7-8 dienomis vykstančio G20 susitikimo dalyviams Hamburge, Vokietijoje. Laiško pradžioje popiežius pažymi, kad jį parašė paskatintas tiek savo tiesioginio pirmtako Benedikto XVI 2009 metais pradėtos tradicijos, kai jis kreipėsi į G20 susitikimo Londone dalyvius, tiek pačios Vokietijos kanclerės prašymu jų neseno susitikimo Vatikane metu.

Pasak Pranciškaus, jis kreipiasi į didžiausių pasaulio ekonomikų lyderius norėdamas išreikšti tai, kas yra „jo ir visų katalikų Bažnyčios ganytojų širdyje“, pradedant nuo padėkos už pastangas išlaikyti pasaulinės ekonomikos stabilumą ir suvaldymą, už rūpestį dėl pasaulinės ekonomikos augimo ir dėlto, kad ji būtų labiau visus apimanti.

Kaip kurti teisingesnes, broliškesnes ir taikesnes visuomenes? Popiežius priminė savo programiniame dokumente „Evangelii Gaudium“ aprašytus keturis veikimo principus: laikas viršesnis už erdvę, vienybė už konfliktą, tikrovė už ideologijas, visuma už dalis. Šie principai yra daugiaamžės žmonijos patirties dalis ir gali pasitarnauti dabartinių pasaulio lyderių pasirinkimuose. Pranciškus trumpai pakomentavo kiekvieną principą.

Laikas yra viršesnis už erdvę. Pasaulinių problemų sudėtingumas yra toks, kad nėra betarpiškų ir visais požiūriais patenkinamų sprendimų. Migracijos drama, neatskiriama nuo skurdo ir karinių konfliktų, tai gerai parodo. Tačiau yra įmanoma pradėti procesus, kurie galės pasiūlyti laipsniškų ir netrauminių išeičių, santykinai trumpame laikotarpyje pasiekti žmonių stabilumą ir laisvą judėjimą, naudingą visiems. Jei išeitys neišvengiamai apima laiko tarpą, tai valdančiųjų ir galingųjų sąžinėse reikia priešingo judesio, reikia kad jau dabar jie prieš save aiškiai turėtų galutinį tikslą procese. Tegu kiekvienoje fazėje, palinkėjo popiežius, valdančiųjų širdyse ir protuose būna teikiama pirmenybė vargšams, pabėgėliams, kenčiantiems, atmestiems, nepriklausomai nuo tautos, rasės, religijos ir kultūros. Šventasis Tėvas išvardijo kelis regionus, nuo Pietų Sudano iki Jemeno, kur milijonams trūksta tokių pamatinių dalykų, kaip maistas ir vanduo. Rimta pagalba šiems regionams parodytų įsipareigojimą reformuoti pasaulio ekonomiką.

Vienybė yra viršesnė už konfliktą. Žmonijos istorija ir dabartis pateikia plačią konfliktų panoramą, esamų ir potencialių. Tačiau karas niekada nėra tikra išeitis. „Jaučiu pareigą paprašyti užbaigti beprasmes skerdynes“, rašo popiežius, pridurdamas, jog G20 ir panašių susitikimų tikslas yra išspręsti ekonominius nesutarimus taikiai ir atrasti tokias prekybines bei finansines taisykles, kurios leistų visiems siekti visapusiško išsivystymo, kad būtų pasiekti Plano iki 2030 metų ir tvarios plėtros tikslai. Ir jų nebus galima pasiekti, jei visos pusės neįsipareigos ženkliai sumažinti konfliktiškumo lygio, sustabdyti dabartinių ginklavimosi varžybų, atsisakyti tiesiogiai ir netiesiogiai dalyvauti konfliktuose, kaip ir dalyvauti nuoširdžiose ir skaidriose diskusijose. Yra tragiškas prieštaringumas ir nenuoseklumas, kuris lydi išoriškai vieningus ekonominius ar socialinius siekius, tuo pat metu priimant ar norint karinių susidūrimų.

Tikrovė yra svarbesnė už idėją. Pirmosios XX amžiaus pusės tragiškas ideologijas pakeitė naujos, apie visišką rinkos ir finansinių spekuliacijų autonomiją. Jos paliko skausmingą atskirties ir atmetimo pėdsaką, taip pat ir mirties. Tačiau ekonominiuose pasiekimuose, kurių netrūko, galima sutikti ir sveiką bei išmintingą pragmatizmą, kuris vadovaujasi žmogiškos būtybės pirmumu.

Šia prasme, rašo Pranciškus, „meldžiu Dievą, kad Hamburgo viršūnių susitikimas būtų nušviestas tų Europos ir pasaulio lyderių pavyzdžio, kurie visada privilegijavo dialogą ir bendrų išeičių ieškojimą: Šumano, De Gasperio, Adenauerio, Monnet ir daugybės kitų“.  

Visuma yra viršesnė už dalis. Problemos turi būti sprendžiamos konkrečiai, atsižvelgiant į jų pobūdį, tačiau išeitys, kad būtų ilgalaikės, negali neturėti platesnio žvilgsnio ir turi matyti pasekmes visoms šalims ir jų piliečiams, gerbti jų nuostatas ir nuomones.

Pranciškus taip pat priminė 2009 metų Benedikto XVI laišką G20 nariams. Jei yra racionalu, kad toks susitikimas yra apribotas skaičiumi valstybių, kurioms priklauso 90 procentų pasaulio gamybos ir paslaugų, pats faktas turi paskatinti jas giliam apmąstymui. Juk tie – valstybės ir asmenys – kurių balsas silpniausias politinėje pasaulinėje arenoje, labiausiai nukenčia nuo ekonominių krizių, dėl kurių turi mažą ar visai jokios atsakomybės. Tuo pat metu ši dauguma, ekonomiškai verta 10 procentų, yra ta žmonijos dalis, kuri turi didžiausią potencialą prisidėti prie pažangos visiems. Todėl reiktų visada veikti pagarboje Jungtinėms Tautoms, daugiašališkumui, tarptautiniams susitarimams.

„Norėjau, laiško pabaigoje pažymi Pranciškus, pasiūlyti šiuos apmąstymus kaip įnašą į G20 darbus, pasitikėdamas atsakingo solidarumo nusiteikimu tarp visų dalyvių“. (Vatikano radijas)