2017-06-17 15:28:00

Pranciškaus ir Vokietijos kanclerės susitikime paminėtas Helmutas Kohlis


Birželio 17 dienos ryte Vokietijos kanclerė Angela Merkel apsilankė Vatikane ir susitiko su popiežiumi Pranciškumi, jau šeštąjį kartą. Iš tiesų Vokietijos lyderė į Romą atvyko dieną prieš ir birželio 16 dienos, penktadienio, pavakare taip pat buvo atvykusi į Vatikaną aplankyti parodos „Menora – kultas, istorija ir mitas“, kuri įrengta Karolio Didžiojo salėje, šv. Petro aikštės prieigose. Šią parodą, pasakojančią apie žydišku simboliu tapusią menoros istoriją, gali aplankyti kiekvienas Romos svečias.

Po audiencijos, kaip įprasta, Šventojo Sosto spaudos salė paskelbė trumpą pranešimą apie susitikimą, kuriame nurodoma, kad Vokietijos kanclerė taip pat susitiko su kardinolu Pietro Parolin, Popiežiaus valstybės sekretoriumi, ir arkivyskupu Paul Richard Gallagher, Santykių su valstybėmis sekretoriumi.

„Nuoširdžių pokalbių metu konstatuota apie gerus santykius ir vaisingą bendradarbiavimą tarp Šventojo Sosto ir Vokietijos. Buvo kalbėta apie bendro intereso klausimus, ypač atsižvelgiant į būsimą G20 susitikimą Hamburge, sutariant dėl būtinybės skirti ypatingą dėmesį tarptautinės bendruomenės atsakomybei įpriešinantis skurdui ir badui, pasaulinei terorizmo grėsmei ir klimato kaitai“, rašoma Šventojo Sosto spaudos salės pranešime.

Paskutinėse jo eilutėse nurodoma, kad ypatingai paminėtas ir Helmutas Kohlis, ilgametis Vokietijos kancleris, vadovavęs šaliai didžiulio ir sudėtingo geopolitinio lūžio metais, nenuilstamai dirbęs dėl Vokietijos suvienijimo ir Europos vienybės. Helmutas Kohlis mirė birželio 16-ąją dieną, būdamas 87 metų amžiaus.

*

Šeštadienį buvo paskelbta ir popiežiaus telegrama, kuria per Vokietijos kanclerę Merkel perduodama užuojauta visiems, gedintiems buvusio Vokietijos lyderio.

„Su jauduliu priėmiau žinią apie buvusio federalinio kanclerio Helmuto Kohlio mirtį, po ilgos ir sunkios ligos. Išreiškiu jo šeimos nariams ir visai vokiečių liaudžiai, kurie gaili „Vienybės kanclerio“, didelę užuojautą. Kancleris Kohlis, kaip didis valstybės žmogus ir įsitikinęs europietis, su atsidavimu ir įžvalgumu dirbo dėl asmenų gėrio Vokietijoje ir aplinkinėse Europos šalyse. Tegu gailestingas Dievas atlygina už nenuilstamą darbą dėl Vokietijos vienybės ir dėl Europos vienijimosi, kaip ir dėl jo įsipareigojimo taikai ir susitaikymui.  Viešpats tesuteikia velioniui amžiną džiaugsmą ir gyvenimą dangiškojoje tėvynėje, iš širdies meldžiu artimiesiems ir visiems gedintiems Dievo paguodos ir palaiminimo“, rašoma popiežiaus Pranciškaus telegramoje.

*

Žinią po Helmuto Kohlio mirties paskelbė ir Vokietijos katalikų vyskupai. Joje primenama, kad šis politikas, gimęs ir užaugęs Romos katalikų šeimoje, pats visą gyvenimą išlikęs praktikuojančiu kataliku, būdamas krikščionių demokratų partijos lyderiu, savo politiką, taip pat ir ekonominę, stengėsi grįsti Bažnyčios socialinės doktrinos principais ir krikščioniškuoju humanizmu. Jis buvo vakarų ir rytų Vokietijos suvienijimo architektas, po Berlyno sienos griūties, pirmasis suvienytos Vokietijos kancleris. Politiškai Kohlis buvo įpėdinis Konrado Adenauerio, vokiečių kataliko politiko, Vokietijos kanclerio ir vieno iš Europos Sąjungos tėvų steigėjų. Kadangi Kohlis tikėjo Europos suvienijimu ir ryžtingai jo siekė, kai kas jį vadina „paskutiniuoju Europos Sąjungos tėvu steigėju“.

*

Du kartus Helmutas Kohlis, kaip savo valstybės vyriausybės vadovas, priėmė šv. popiežių Joną Paulių II 1987 ir 1996 metais. Pastarojo vizito metu į amžininkų atmintį įsispaudė jaudinantis vaizdas: popiežius, nors jau sulinkęs, lėtu, tačiau ryžtingu žingsniu su kancleriu Kohliu kirto Brandeburgo vartus. Šie vartai yra tapę Berlyno simboliu, o Šaltojo Karo metais visai šalia jų driekėsi siena, skyrusi vakarinę, demokratiniam pasauliui priklausančią Berlyno dalį nuo tos, kuri buvo paversta sovietinio bloko dalimi.

Savo paties ranka 2014 metais rašytame tekste Helmutas Kohlis pažymi, kad su Jonu Pauliumi II, didžia asmenybe, jį „vienijo, be kitų dalykų, mūsų įsitikinimai apie Europą, buvome tos pačios nuomonės apie egzistencinę Europos prasmę dėl mūsų šalių ir mūsų kontinento ateities, dėl taikos ir laisvės. Su savo nuolatiniu priminimu apie Kryžių ir krikščionišką Europos tradiciją jis dar kartą pabrėžė, kad Europa pirmiausia yra vertybių ir kultūros bendruomenė. Popiežiaus Jono Pauliaus II indėlis į komunizmo griūtį išlieka nepamirštamas. Jis lemiamai prisidėjo prie to, kad Berlyno siena galėjo būti nugriauta, o Vokietijos ir Europos pasidalijimas 1989 – 1990 metais peržengtas taikiai“. (Vatikano radijas)








All the contents on this site are copyrighted ©.