Popiežiaus homilija. Vyskupo atsisveikinimas

Antradienio rytą Šv. Mortos namų koplyčioje aukotų Mišių homilijoje popiežius Pranciškus komentavo šios dienos pirmojo skaitinio iš Apaštalų darbų pasakojimą apie šv. Pauliaus atsisveikinimą su Efezo bendruomene. Paulius įkūrė šią Bažnyčią, tarnavo šiai bendruomenei, bet štai atėjo laikas su ja atsisveikinti.

„Mums, ganytojams, visiems tenka atsisveikinti, - sakė popiežius. Ateina momentas kada Viešpats mums sako: „eik kitur, eik tenai, eikš čionai, ateik pas mane“. Tai žingsnis, kurį tenka žengti kiekvienam ganytojui ir dėl to reikia išmokti tinkamai atsisveikinti, ne pusiau atsisveikinti. Jei ganytojas nemoka atsisveikinti, vadinasi, jį su kaimene sieja kažkoks ne visiškai geras ryšys, Jėzaus kryžiaus nenuskaistintas ryšys“.

Paulius sukviečia Efezo kunigiją, sušaukia „kunigų tarybos posėdį“ ir atsisveikina. Pasak Pranciškaus, Pauliaus atsisveikinime su Efezo Bažnyčia galime įžvelgti tris svarbius dalykus, tris mūsų laikų ganytojams svarbias pamokas. Visų pirma, Paulius visiškai pagrįstai gali sakyti, kad tarnaudamas šiai bendruomenei jis niekada nesitraukė atgalios, kad jam skirtą misiją jis vykdė nuolankiai ir drąsiai. Antra – jis dabar atsisveikina su Efezo bendruomene ir keliauja į Jeruzalę, pašauktas Šventosios Dvasios. Jis yra keliaujantis, Šventajai Dvasiai klusnus ganytojas.

„Kai jis vadovavo šiai Bažnyčiai, jis tai darė nesileisdamas į jokius kompromisus; dabar Šventoji Dvasia jį kviečia leistis į kelionę net ir nežinant kas jo laukia. Ir jis paklūsta,  nes jis neturi nieko kas būtų jo nuosavybė, jis nieko neteisėtai nepasisavino iš savo kaimenės. Ji tarnavo. „Dabar Dievas nori, kad aš iškeliaučiau. Ir aš keliauju, nežinodamas kas manęs laukia. Aš tik žinau – Šventoji Dvasia jam tai leido žinoti – kad mane Šventoji Dvasia veda iš miesto į miestą, ir kad manęs laukia grandinės ir vargai“. Tai jis žinojo. „Neišeinu į pensiją. Einu tarnauti kitoms Bažnyčioms“. Širdis visada atvira Dievo balsui. „Išeinu, einu ten, kur Viešpats nori, kad eičiau“. Tas ganytojas be kompromisų dabar yra keliaujantis ganytojas“.

Trečiasis dalykas - Paulius per daug nebrangina savo gyvybės; jis yra ne istorijos centras, bet tarnas. „Matydami šį gražų pavyzdį, - sakė Pranciškus, - melskimės už ganytojus, už mūsų ganytojus, už klebonus, už vyskupus, už popiežių, kad jų gyvenime nebūtų kompromisų, kad jų gyvenimas būtų kaip kelionė, kad jie nelaikytų savęs istorijos centru, bet visada mokėtų atsisveikinti. Melskimės už mūsų ganytojus“. (Vatikano radijas)