2017-05-26 15:11:00

Šv. Pilypas Neri, džiaugsmo ir laisvės apaštalas: ne nuo kažko, bet dėl kažko


Gegužės 26 dieną Bažnyčios liturginiame kalendoriuje minimas šv. Pilypas Neri (1515 - 1595), tikras liaudies kunigas, gimęs Florencijoje, bet beveik visą gyvenę praleidęs Romoje. Nepaisant to, kad pats to specialiai nesiekė, aplink jį susibūrė kunigų ir pasauliečių bendruomenė, iš kurios su laiku išaugo tarptautinė oratorionų kongregacija. Apie šv. Pilypą Neri mums pasakoja kun. Algirdas Toliatas, Vilniaus oratorijos narys, atvykęs piligrimystei į Romą ir iškilmėms Romos oratorijoje su keliais kitais kunigais bendraminčiais, tarp kurių ir oratorijos Lietuvoje steigėju kun. Hansu Fišeriu, Vilniaus kunigų seminarijos rektoriumi.

Kun. Algirdas Toliatas:

Šv. Pilypas Neri buvo, man asmeniškai jį apibendrina šis žodis, tėvas. Jis buvo be galo įdomi asmenybė, džiaugsmo apaštalas, kai bažnyčioje dažnai kalbama apie rimtį, susimąstymą ar susikaupimą. Šv. Pilypas Neri buvo džiaugsmingas apaštalas, bet ne ta prasme, kad svaidytųsi juokeliais: džiaugsmas jam buvo askezės dalis, nesusireikšminimas, per humorą jis sugebėjo gyventi kasdienybę, gyventi čia ir dabar, būti su žmogumi. Per humorą sugebėjo priimti kito žmogaus trapumą ir savo susireikšminimą ar puikybę, ir visa tai daryti Kristuje. Džiaugsmo apaštalas buvo džiaugsmingas ir, svarbiausia, per humorą, per tokią dvasią žmones vedė į laisvę.

Šv. Pilypas Neri buvo be galo paprastas. Popiežius norėjo jį padaryti kardinolu, bet jis atsisakė šito titulo ir vienintelis titulas, kurį Pilypas mielai priimdavo, buvo „tėvas“, nes, kaip jis pats sakydavo, „tai skamba meile“. Iš tiesų buvo toks – tėviškas, skirdavo laiko. Tai irgi labai svarbi aplinkybė mums, kai šiandien to laiko nebeturim. Pilypas buvo „čia ir dabar“, jis skirdavo laiko. Turėjo daug pastoracinių ar sielovadinių veiklų – su ligoniais, su menu, bet svarbiausia turbūt jam buvo jaunimas. Tam jis atiduodavo savo širdį, savo gyvenimą ir leido laiką su jaunimu, su vaikais. Jis išmoko jų kalbą, ne tik pasakyti, bet ir išgirsti taip, kaip jaunimas girdi, prisitaikyti prie jų. Tarsi Kristus, kuris plovė kojas mokiniams, nusileisdamas ten, kur jie yra, prie jų trapumo. Pilypas Neri buvo tiek daug su jaunimu, kad, kaip pasakojama jo kanonizacijos byloje, ko tik jis paprašydavo, viską dėl jo padarydavo: tiek jis buvo artimas ir savas. Ne todėl, kad suvaikėjęs, senatvėje, bet todėl, kad buvo jaunas širdimi.

Dar vienas svarbus aspektas – savo tėviškumu ir švelnumu atrasdavo kelią į kiekvieną, bet nelikdavo patižęs, tarsi itališki ledai ant saulutės - bet kaip, bet ką. Jis labai aiškiai žinojo savo tikslą – Kristus. Tai buvo tikslas: Dievo link, dvasingumo link. Jis sugebėdavo jaunimą patraukti ten, kur bebūtų, pats buvo uola ir atrama, kad vestų į gelmę. Tai jis sugebėjo daryti puikiai – uždegti žmogų Dievo troškimu, pažadinti žmoguje Dievo paveikslą.  

Dar vienas šventojo bruožas – patraukti, vesti, būti atrama, bet tuo pat metu išlaikyti lankstumą ir realizmą. Suvokdamas žmogaus trapumą išlaukdavo tinkamos akimirkos – laukdavo, budėdavo, neužverždavo, nesistengė primesti savo įvaizdžių, bet leido Dievui, Šventajai Dvasiai veikti tuose žmonėse. Jo vienas iš mylimųjų posakių – „būkite geri, jei galite“. Būti geram romietiškai taip pat reiškia būti stipriu, apsprendusiu. „Būkite apsisprendę, būkite tvirti – jei tik galite“. Ir tas „jei tik galite“ nėra kažkoks „pavyks, nepavyks“, tačiau suvokimas žmogiško trapumo. Pilypas Neri motyvuodavo, uždegdavo, bet palikdavo tas žmogiškumo paraštes.

Ir paskutinis dalykas, kurį apie kurį ypač norėčiau pasidalinti, tai labai gražus posakis iš jo gyvenimo pasisakymų: „ne taip svarbu kokį pasaulį paliksime jaunimui, kiek kokį jaunimą mes paliksime pasauliui“; ką mes sugebėsime pažadinti tuose žmonėse, kurie kurs pasaulį. Ne tiek svarbu ar paliktume pastatus, sukurtą infrastruktūrą, dar kažką, kiek kad pažadintume širdis, kuriančias, mylinčias, dvasingas. Ir jei paliksime tokį jaunimą, tai ir pasaulis bus saugiose rankose, jis bus gražus.

Minint šv. Pilypo Neri dieną noriu visiems palinkėti šv. Pilypo laisvės. Jis buvo be galo laisvas žmogus: ne sau, ne nuo kažko, tačiau laisvas dėl kažko – dėl didesnio tikslo. Noriu mums palinkėti siekti tokios laisvės, dvasios gelmių arba aukštumų, nes tai didžiausias turtas, gėris ir palaima. Žmoguje, kuris gyvena Dievu, viskas tampa dieviška – rutina, džiaugsmai ir net problemos tampa dieviškos. (Vatikano radijas) 








All the contents on this site are copyrighted ©.