2017-05-13 12:44:00

Penktasis Velykų sekmadienis


Jėzus kalbėjo savo mokiniams: „Tegul neišsigąsta jūsų širdys! Tikite Dievą – tikėkite ir mane! Mano Tėvo namuose  daug buveinių. Jeigu taip nebūtų, argi būčiau pasakęs: 'Einu jums vietos paruošti!'? Kai nuėjęs paruošiu, vėl sugrįšiu ir jus pas save pasiimsiu, kad jūs būtumėte ten, kur ir aš. Kur aš einu, jūs žinote kelią“. Tomas jam sako: „Viešpatie, mes nežinome, kur tu eini, tai kaipgi žinosime kelią?“ Jėzus jam sako: „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas. Niekas nenueina pas Tėvą kitaip, kaip tik per mane. Jeigu pažinote mane, tai pažinsite ir mano Tėvą. Jau dabar jį pažįstate ir esate matę“. Pilypas jam sako: „Viešpatie, parodyk Tėvą, ir bus mums gana“. Jėzus taria: „Jau tiek laiko esu su jumis, ir tu, Pilypai, vis dar manęs nepažįsti! Kas yra matęs mane, yra matęs Tėvą! Tad kaip tu gali sakyti: 'Parodyk mums Tėvą'? Nejau tu netiki, kad aš esu Tėve ir Tėvas yra manyje?! Žodžius, kuriuos jums kalbu, ne iš savęs kalbu. Manyje esantis Tėvas daro savuosius darbus. Tikėkite manimi, kad aš esu Tėve ir Tėvas manyje. Tikėkite bent dėl pačių darbų! Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: kas mane tiki, darys darbus, kuriuos aš darau, ir dar už juos didesnius, nes aš keliauju pas Tėvą“. (Jn 14, 1-12)

ŽMOGAUS NAMAI

„Mano Tėvo namuose yra daug buveinių“… Pirmasis įvaizdis, su kuriuo susiduriame šio sekmadienio Mišių Evangelijoje, yra namai. Tai pagrindinė apsistojimo vieta, kur yra šilta ir gera. Ji priklauso žmogui ir, prisiminus namus, sekanti mintis yra apie šeimą, apie tai, kas mums brangu ir artima. Namų prisiminimas guodžia mus, ir Išganytojas neatsitiktinai padrąsina mokinius: „Tegul neišsigąsta jūsų širdys!“ Mūsų namai – tai vieta, kur gyvena Tas, kuris neįsivaizduoja savo gyvenimo be mūsų ir nori būti kartu. Meilė susijusi su daugybe įpareigojimų, tačiau pats svarbiausias iš jų – tai būti drauge su tuo, kurį myli. Šis išgyvenimas sugeba peržengti net amžinybės slenkstį. Visa Jėzaus kalba reiškia viena: pats Dievas sako kiekvienam savo vaikui, kad Jo Širdis yra namuose tik tada, kai mes esame su Juo.

„Iš kur žinosime kelią?- teiraujasi apaštalas Tomas, sužavėtas Jėzaus pažado būti amžinai drauge ir nerimaudamas, kad gali praleisti tokią svarbią savo gyvenimo akimirką. „Aš esu kelias,“- atsako jam Jėzus. Šventajame Rašte aprašyta daugybė kelių ir takelių, ateities pažadų ir viltį įkvepiančių samprotavimų, kurie aiškiai patvirtina, kad tikintis žmogus nėra paliktas vienišas laukymėje, kur nėra jokių kelių. Priešingai, mes galime rinktis iš daugybės kelių, tačiau Jėzus aiškiai sako: „Aš esu kelias“. Tai reiškia, kad mes į Dievo namus einame ne rodyklėmis nužymėtais keliais, bet per asmenį, kurį turime pereiti: sekti Jo pėdomis, daryti Jo darbus, rinktis tuos asmenis, kuriuos Jis pasirinktų, priešintis tam, kam Jis priešinasi. Visa tai reiškia – atnaujinti savyje Dievo pasirinkimą. Jėzus – tikrasis Kelias nurodo naują būdą išsaugoti pasaulį ir savo širdį.

„Aš esu tiesa,“- toliau kalba Viešpats. Krikščionybė nėra doktrina ar mąstymo sistema, bet asmuo, pats Jėzus, ir Jo meilės kupinas, karališkas ir laisvas požiūris į visa, kas yra pasaulyje. Tiesa yra tai, kas uždega širdį. Jėzaus veiksmai yra pažymėti ta nuo gyvenimo neatskiriama meilės aistra, leidžiančia žmogų iškelti aukščiau už šeštadienį, asmenybę įvertinti pirmiau, negu jos elgesio suderinamumą su tiesa, ir stoti už tiesą, nepamirštant meilės. Tiesa be meilės yra amžina žmonijos istorijos liga, užkrečianti patį gyvenimą, dėl kurios mes nesilaikome tiesos, nors kalbame apie ją, ir nedarome, kas teisinga, nes pamirštame mylėti.

„Aš esu gyvenimas,“- tęsia Kristus. Jis yra gyvenimo šaltinis, kelionė į gyvenimą ir gyvenimo stiprybė. Mes jokiais žodžiais nesugebėtume nusakyti tos tikrovės. Atrodytų, paprastas tvirtinimas Jėzaus lūpose įgauna svaiginančią prasmę: žmogaus paslaptis gali būti išaiškinta tik drauge su Dievo paslaptimi. Mūsų gyvenimas gali būti suprastas tik kartu su Kristaus gyvenimu, ir visa mūsų egzistencija susiveda į vieną lygtį: Dievo buvimas tolygus mūsų buvimui, ir jei nėra Dievo, nėra ir mūsų. Kuo labiau mes leidžiame Evangelijos žiniai įeiti į mūsų gyvenimą, tuo labiau mes tą gyvenimą jaučiame, kol galiausiai aiškiai suvokiame ir apaštalo Pauliaus teiginį: „Man gyvenimas – tai Kristus“.

Mes, mūsų gyvenimas, visa tai, ką turime ir kuo esame, galėtų būti nusakyta keliais žodžiais: ateitis, meilė, namai, duona, šventė, poilsis, troškimas, prisikėlimas… Juose susiduria dvasinis ir medžiaginis pradas, jie tinkami apibūdinti tikėjimui ir kasdieniniam  gyvenimui, šventiems ir žemiškiems dalykams.

Ir tada mums tampa aišku, kad vienintelis jų visų šaltinis yra mūsų Viešpats…

(Mons. Adolfas Grušas)








All the contents on this site are copyrighted ©.