Viešpaties Jėzaus Kristaus prisikėlimas (Velykos)

Pirmąją savaitės dieną, labai anksti, dar neišaušus, Marija Magdalietė atėjo pas kapą ir pamatė, kad akmuo nuverstas nuo rūsio angos. Ji nubėgo pas Simoną Petrą ir kitą mokinį, kurį Jėzus mylėjo, ir pranešė jiems: „Paėmė Viešpatį iš kapo, ir mes nežinome, kur jį padėjo“. Petras ir tas kitas mokinys nuskubėjo prie kapo. Bėgo abu kartu, bet tasai kitas mokinys pralenkė Petrą ir pirmas pasiekė kapo rūsį. Pasilenkęs jis mato paliktas drobules, tačiau į vidų nėjo. Netrukus iš paskos atbėgo ir Simonas Petras. Jis įėjo į rūsį ir mato paliktas drobules ir skarą, buvusią ant Jėzaus galvos, ne su drobulėmis paliktą, bet suvyniotą ir atskirai padėtą. Tuomet įėjo ir kitas mokinys, kuris pirmas buvo atbėgęs prie kapo. Jis pamatė ir įtikėjo. Mat jie dar nebuvo supratę Rašto, kad jis turėsiąs prisikelti iš numirusių. (Jn 20, 1–9)

MEILĖS PERGALĖ, mons. Adolfas Grušas 

Kryžius yra mūsų tikėjimo ženklas. Tačiau tai, į ką mes tikime yra ant kryžiaus pasiekta pergalė: pergalė prieš mirtį ir prievartą. Priskėlęs Kristus, kuris amžinai prisikelia kiekviename iš mūsų ir visame, ką jaučiame ir patiriame, atskleidžia mums visiems tiesą apie nesiliaujančią žmonių kelionę į gyvenimą. Prisikėlimas – tai Dievo mums duotas ženklas, kad žmogiškoji egzistencija nėra nevalingas slydimas į  mirtį ir nebūtį, bet priešingai: nepailstamai veda per mirtį į gyvenimą.

Marija Magdalietė iš namų išėjo dar naktį, kai tamsa gaubė ir dangų ir širdį. Įsikūnijimo naktis, kuomet Žodis tapo Kūnu, ir Prisikėlimo naktis, kai kūnas susilietė su amžinybe… Tarp tų dviejų naktų sutelpa visas mūsų tikėjimas. Velykų rytą mes esame kviečiami pajusti begalybės dvelksmą, kai susijungia laikinumas ir amžinybė, regima ir neregima, mūsų vargas ir Dievo turtas. Prie Jėzaus kapo skubanti Magdalietė nesinešė nieko, ji teturėjo savo prikeltą gyvenimą: juk iš jos sielos Jėzus buvo išvaręs septynis demonus, kas bibline kalba reiškia: visą blogį. Ji skuba pas Viešpatį, taip, kaip Giesmių Giesmės sužadėtinė: „Visą naktį ieškojau mano širdies numylėtinio“.

Visa Marijos būtis prieštaravo Jėzaus nebuvimui. Neatsitiktinai tą rytą prie Jėzaus kapo skuba visi, savo gyvenime labai stipriai pajutę Jėzaus meilę: moterys, einančios patepti kūno, Marija Magdalietė, mylimasis mokinys…

Marija Magdalietė pamato, kad nuo kapo angos yra nuristas akmuo. Kapas atviras, tuščias ir dvelkia ryto gaiva: tarsi tuščias lukštas, kuriame jau nebėra sėklos. Tuo tarpu lauke kvepia pavasariu… Matyt, visa tai pamačiusi, Marija savo sieloje pajuto kažkokį pasikeitimą. Galbūt, tai buvo nerimas, gal ilgesys, tačiau ji suprato, kad įvyko kažkas tikrai svarbaus.

Nuo tos akimirkos pasikeičia visas evangelinio pasakojimo ritmas… Marija skuba, bėga pas apaštalus, nes aušta nauja diena, ji turi skubėti, nes gimsta naujas pasaulis, naujas gyvenimas. Tegul pasaulis ir panašus į ašarų slėnį, tačiau Velykos tampa naujo pasaulio gimimu. Gimsta gyvenimas, ateitis, viltis, atveriami nauji horizontai, nušluostomos visos ašaros…

Marija Magdalietė nuskubėjo pas Petrą ir tą „mokinį, kurį Jėzus mylėjo“. Jie, išgirdę džiugią žinią, taip pat nubėgo prie kapo. Kodėl visi tą pirmąjį Velykų rytą taip skuba? Jie bėga, genami savo krūtinėje iš džiaugsmo besidaužančios širdies, nes meilė visuomet skuba, ji nepakenčia delsimo ir nori nuristi šalin kelią užstojančius blogio akmenis. Tas, kuris myli visuomet jaučiasi vėluojantis apkabinti mylimąjį.

Mokinys, „kurį Jėzus mylėjo“, bėgo greičiau. Jonas pirmasis atbėgo prie kapo, pirmasis suvokė prisikėlimo reikšmę, jis buvo ir pirmasis įtikėjusysis. Mylint visuomet viską galima suvokti greičiau ir giliau, nes vadovaujamasi meilės išmintimi. Mes suprantame, kad tokia meilė, kokią mums parodė Jėzus, negali įveikti net mirtis. Taip pat tikime, kad visa tai, ką mes padarysime, gyvendami meile, niekuomet nepražus, nes esame su Tuo, kuris įveikė mirtį..