2017-02-28 16:15:00

Pietų Sudanas: viena didžiausių humanitarinių krizių, minima mažiausiai


Lankydamas anglikonų Romoje parapijinę bendruomenę sekmadienį popiežius Pranciškus užsiminė, kad jis ir jos bendradarbiai tiria galimybę nuvykti į Pietų Sudaną. Tokį prašymą jis gavo ne vien iš katalikų, bet taip pat anglikonų ir presbiterionų vyskupų, kurie jį pakvietė atvykti kartu su Kenterberio arkivyskupu Justinu Welby, pasaulio anglikonų garbės primu. Popiežius pridūrė, kad jis jaučia, jog „reikia“ vykti į Pietų Sudaną tam, kad padėtų tiems žmonėms, kurie siekia taikos. Galima priminti, kad jis, nepaisant iš tiesų įtemptos ir visada iš kontrolės galinčios išsprūsti situacijos, apsilankė Pietų Sudano kaimynėje, Centrinės Afrikos Respublikoje, padarydamas viską, kad suteiktų postūmį taikos procesui.

Pietų Sudanas retai pasirodo tarptautinės žiniasklaidos antraštėse. Tačiau, kaip komentuojama vienoje ataskaitoje, šioje šalyje vyksta viena iš didžiausių pasaulio humanitarinių krizių ir dramų, apie kurią rašoma ir kalbama mažiausiai.

Trumpai prisiminkime šio krašto istoriją. 2011 metų sausio 9-ąją referendume dėl nepriklausomybės Pietų Sudanas atsiskyrė nuo Sudano, taip tarsi užbaigdamas kivirčus tarp šiaurinių ir pietinių teritorijų. Jei kolonizatorių dirbtinai sukurto Sudano šiaurėje dominavo musulmonai ir arabai, tai pietinėse teritorijose, tapusiose Pietų Sudano valstybe, dinkų, nuerų bei kitos gentys, kurių nariai daugiausia išpažįsta krikščionybę arba animistines religijas. Tarp abiejų pusių liepsnojo neužgęstantis konfliktas, virtęs dviem pilietiniais karais. Antrasis truko nuo 1983 iki 2005 metų. Tada Pietų Sudanas įgijo stiprią politinę autonomiją ir galimybę po šešerių metų pereinamojo laikotarpio surengti nepriklausomybės referendumą, kaip ir įvyko. Deja, nepriklausomybės referendumas taikos neatnešė: didžiausios grupės pradėjo kovoti tarpusavyje, vėl pradėdamos pilietinį karą, tik šį kartą jau Pietų Sudane. Kovose išryškėjo du lyderiai - Salva Kiir ir Riek Machar, kurie atitinkamai užima prezidento ir viceprezidento pareigas. Tačiau, kaip yra rašęs daug metų Sudane praleidęs italų misionierius t. Daniele Moschetti, juos abu galima pavadinti „karo vadais“, kurių kiekvienas turi savo kariuomenę ir už kurių nugaros yra dvi didžiausios Pietų Sudano gentys: dinkai ir nuerai. Nuo 2013-ųjų tarp jų prasidėjo atviras konfliktas su tūkstančiais žuvusiųjų ir tęsiasi iki šios dienos. Dažnai tai konfliktas be jokių taisyklių, jame netrūksta grupinių civilių žudynių ir masinio moterų prievartavimo, vien dėl priklausymo vienai ar kitai pusei, nekalbant jau apie mažesnius nusikaltimus. 

Pietų Sudanas gerai iliustruoja posakį, kad „karas yra skurdo tėvas“. Ši šalis gali pasigirti didžiuliais naftos ištekliais ir viena iš priežasčių atsiskirti nuo Sudano buvo būtent ta: centrinė valdžia Chartume, šiaurėje, mažai pietums palikdavo iš to, ką uždirbdavo iš čia esančios naftos pardavimo. Tad dabartinis pilietinis karas Pietų Sudane yra ne vien kova dėl galios, ne vien kova tarp genčių, bet ir dėl svarbiausių ekonominių išteklių kontrolės.

Maža abejonių, kad besikaunantys dėl jų pirmiausia galvoja apie savo ir savo klano, o ne visos valstybės gerbūvį. O šis iš tiesų dramatiškai žemas. Karas savaime sudraskė ne vien tarpusavio santykius, bet ir ekonomiką. Infliacija matuojama šimtais procentų. 2017 metų biudžete karinėms išlaidoms numatyti 25 procentai, kai sveikatos ir švietimui - dešimtimis kartų mažiau. Tačiau yra manančių, kad realiai karo reikmėms skirtas biudžetas sieks 50 procentų ir daugiau. Komentuodamas šiuos skaičius minėtasis italų misionierius klausė: žinant, kad demografiškai 70 procentų Pietų Sudano gyventojų yra jaunesni nei 25 metų amžiaus, kokia jiems klojama ateitis, didžiąją ir taip skurdžios valstybės biudžeto dalį skiriant ginklams, o ne švietimui?   

Šiame kontekste katalikų vyskupai ir kitų krikščioniškų Bažnyčių ir bendruomenių lyderiai daugybę kartų pasmerkė korupciją, susiskaldymą, klanų kovas, ragindami taikai, taip pat stengdamiesi švelninti humanitarinės krizės ir sausros laikotarpio pasekmes: apie pusę šalies gyventojų, tarp keturių – penkių milijonų, badmiriauja. Ne vienas iš jų susigundo galimybe pasiimti jėga iš savo kaimyno maisto, kurio kartais sunkiau gauti, nei ginklą. Net ir humanitarinių organizacijų konvojai turi būti atsargūs. Žinių agentūros „Fides“ pranešime kalbama apie „patologinį smurto ir prievartos lygį“, nuo kurio imuniteto neturi niekas. Katalikų Bažnyčia ir kitos krikščionių bendruomenės yra beveik vienintelės stabilios institucijos, kurios dar turi jėgų kalbėti apie vykstantį neteisingumą, žinoma, smarkiai rizikuodamos nukentėti nuo tų, kurie, kaip liudija nusikaltimų brutalumas, nebeturi jokių skrupulų. Tačiau galima suprasti, kad būtent todėl popiežius Pranciškus ir jaučia poreikį padaryti kažką, kas galėtų prisidėti prie situacijos pasikeitimo ir naujos pradžios. (Vatikano radijas)








All the contents on this site are copyrighted ©.