Pranciškus: kapitalizmą verskime bendrystės ekonomika

Fokoliarų judėjimas yra vienas iš tų, kurie stengiasi praktikuoti ekonomiką krikščioniškai. Iš tikėjimo išplaukia ir tam tikras būdas būti verslininku ar įmone. Šis tarptautinis katalikų judėjimas teorijoje ir praktikoje diegia tai, ką vadina „bendrystės ekonomika“. Tame dalyvaujantys fokoliarai  iš dešimčių valstybių, visų kontinentų, virš tūkstančio, vasario 4-ąją susitiko su popiežiumi Pranciškumi.

Šventasis Tėvas taip pat pasidalijo keliomis įžvalgomis apie tai, kas yra „bendrystės ekonomika“ ir kas nėra. Dabartinei kultūrai žodžiai „bendrystė“ ir „ekonomika“ dažnai yra nesusiję ar net prieštaringi. Tuo tarpu verslininkas fokoliaras, kaip prieš ketvirtį amžiaus paprašė judėjimo steigėja Chiara Lubich, turi būti „bendruomeniškumo veiksnys“. Ir tai reikalauja didelių pokyčių.

Įmonė, - sakė Pranciškus, - gali sugriauti bendrystę tarp asmenų, bet gali taip pat ją kurti ir skatinti. Savo gyvenimu parodote, kad ekonomika ir bendrystė yra gražesnės, kai eina kartu. Ne vien ekonomika gražesnė, bet ir bendrystė: dvasinė širdžių bendrystė tampa pilnesne, kai tampa ir gėrių, pelnų bei talentų bendryste.

Bendrystės ekonomikoje svarbus yra pelnų bendrumas, pažymėjo popiežius, primindamas, jog pinigas gali tapti stabu ir vienu iš galingiausių. Jėzaus karalystė mus išlaisvina iš stabų, tad ir iš šio stabo. Kaip nebūti tokiais prekeiviais, kuriuos Jėzus išveja? Pinigai yra svarbūs, ypač kai nuo jų priklauso maistas, mokykla, vaikų ateitis. Tačiau tampa stabu, kai tampa galutiniu tikslu. Godumas, kuris neatsitiktinai yra sunkioji nuodėmė, yra stabmeldystės nuodėmė, nes pinigų dėl jų pačių kaupimas tampa gyvenimo tikslu.

Ir kai kapitalizmui pelnas yra vienintelis tikslas, jis rizikuoja tapti stabmeldiška struktūra, tam tikru kultu, galinčiu sugriauti milijonus šeimų. Šis kultas yra amžinojo gyvenimo surogatas: turėti pinigų, kad būtų galima vis keisti susidėvinčius produktus, apsigaunant dėl mirties įveikimo.

Pasirinkimas dalintis pelnais yra etinė ir dvasinė vertybė. Geriausias ir konkrečiausias būdas nepaversti pinigo stabu yra dalintis juo su kitais, ypač vargšais, padėti jaunuoliams mokytis ir dirbti, bendryste įveikiant stabmeldišką pagundą. Dalintis reiškia sakyti: „tu nesi dievas“.

Kitas „bendrystės ekonomikos“ bruožas yra kova prieš skurdą. Popiežius pakartojo, jog dabartinis kapitalizmas gimdo atskirtį, kurią kartais bando paslėpti, kartais gydyti, valstybinėmis ir privačiomis iniciatyvomis, taip pat dažnai ją „paslepiant“. Tai didžioji kapitalizmo etinė problema. Ir taip pat civilizacinis skurdas, nematant savo vargšų. Pranciškus kalbėjo apie tokio gydymo kontrastą: lėktuvai teršia orą, tačiau žadama už gautus pinigus pasodinti medžių ir kompensuoti žalą. Azartinių žaidimų bendrovės finansuoja priklausomų lošėjų gydymą, nors pačios juos padarė tokiais. Ir tą dieną, kai ginklų gamintojai finansuos ligonines savo bombų sužalotų vaikų gydymui, sistema pasieks viršūnę.

Bendrystės ekonomika turi būti kitokia: ji neturi gimdyti atskirties ir atskirties aukų, kuriomis paskui rūpintųsi; ji turi būti tokia, kuri nesukelia atskirties. Ir perspektyvoje nepakanka būti „geruoju samariečiu“. Be abejo, kilnu ir būtina pasirūpinti auka, kuri nukentėjo nuo plėšiko, bet reikia siekti dar daugiau: kovoti ir keisti nuodėmės struktūras, kurios gamina plėšikus ir aukas. Būti geruoju samariečiu yra pusė darbo: pasirūpinama šiandienos aukomis, tačiau nepasiekiama to, kad jų nebūtų rytoj.

Dar viena Pranciškaus paliesta tema buvo „ateitis“: fokuliarų patirtis rodo, kad ekonomika ir bendrystė gali eiti kartu. Einant toliau šiame kelyje, patarė popiežius, labai svarbu išlaikyti „aktyvųjį pradą“, jo neprarasti vardan kiekybės. Kas kartą, kai žmonės, tautos ir net Bažnyčia manė, jog išgelbės žmones per kiekybę, pagimdė galios struktūras, pamirštant vargšus. Tuo tarpu krikščionys turi būti druska ir raugu.

Čia popiežius priminė, kad bendrystė tampa padauginimu. Seniau, kepant duoną, buvo dalinamasi raugu: skolinant tam, kuris neturi ir pasiskolinant iš to, kuris turi. Taip kiekvienas galėjo surauginti tešlą ir iškepti duoną. Evangelijos aktyvusis pradas veikia panašiai: jei juo dalijamės, gimsta nauji gėriai ir naujos gėrybės, jei pavydžiai saugome tik sau, pasensta ir miršta. Bendrystės ekonomikoje svarbu yra dalintis ir dovanoti. Tai skirtingas dalykas, nei filantropija kapitalizme, atiduodant pelno trupinius, tačiau neapkabinant tų, kurie juos gauna, nesidalijant gyvenimu. „Jums linkiu būti sėkla, druska ir raugu kitokios ekonomikos“, - sakė popiežius audiencijos dalyviams. (Vatikano radijas)