Kokia pranciškono misija šiais laikais? Ar pranciškonų ordinas, pasidalijęs prieš penkis šimtus metų, planuoja jungtis? Apie tai ir apie kitus dalykus – pokalbis su Mažesniųjų brolių ordino Lietuvos Šv. Kazimiero provincijos ministru kun. Algirdu Malakauskiu OFM, kuris šiomis dienomis viešėjo Romoje, dalyvaudamas naujai išrinktų provincijolų kursuose.
Kun. Algirdas Malakauskis OFM. Beveik dešimt dienų
teko dalyvauti Mažesniųjų brolių ordino generalinės kurijos rengiamuose naujų provincijos
ministrų kursuose, į kuriuos paprastai kviečiami praėjusiais metais išrinkti provincijų
ministrai, paprastai sakant, provincijolai. Taigi šiuose kursuose dalyvavo apie keturiasdešimt
naujų provincijolų iš viso pasaulio. Tai proga pamatyti, koks platus pranciškoniškas
pasaulis, ir kad pranciškoniškas dvasingumas per aštuonis šimtus metų sugebėjo įvairiais
būdais išsiplėsti ir paliesti visą pasaulį, visus kraštus, labai skirtingas kultūras.
Temos labai įvairios, nuo globalių – to, kas vyksta
dabar pasaulyje, iki labai kasdienių temų, su kuo susiduria provincijolas – brolių
tarpusavio santykiai, finansiniai dalykai, brolių bendravimas ir sielovada pranciškonams
pasauliečiams, brolių sielovada ir darbas parapijose, mokyklose, ir pan.. Tematika
labai plati.
Kokie pagrindiniai pranciškonų misijos akcentai šiandien,
į ką kreipiate sielovadinį dėmesį?
Kun. Algirdas Malakauskis OFM. Brolių misijos susiklostė
labai plačios, skirtingos; broliai kiekviename krašte, kiekvienoje kultūroje daro
tai, ką gali. Pastebėjau, kad Europoje broliai dabar dažnai kuria pranciškoniškojo
dvasingumo centrus. Tokia ir mūsų, lietuvių, patirtis – Klaipėdoje įsikūręs onkologijos
centras yra naujosios evangelizacijos pavyzdys, ordino mastu pristatomas kaip nauja
mūsų misijos forma Lietuvoje. Tradicinės misijos būtų veiklos su pranciškonais pasauliečiais,
pranciškoniška šeima, jaunimu; sielovada ir darbas parapijose ypatingai, o pastebėjau,
kad Vakarų pasaulyje, ypač mažėjant pašaukimų skaičiui, broliai bando ieškoti naujų
veiklos ir evangelizacijos formų, kuriasi dvasingumo centrai, kurie nėra parapijos
tipo, bet kur keli broliai gyvena, po pietų ar vakarais rengia įvairias dvasingumo
konferencijas, susitikimus, kalba apie Evangeliją, pristato Šv. Pranciškų.
Ir Kaune atsidarė toks centras, Šv. Klaros globos namai, kurį globoja mūsų broliai,
tai irgi kaip atsiliepimas į šių dienų poreikius, darbą su vyresnio amžiaus žmonėmis.
Šiemet sukanka penki šimtai metų, kai pranciškonų
ordinas buvo padalintas. Kokia situacija tarp trijų pranciškonų atšakų dabar, ar neplanuojama
jungtis?
Kun. Algirdas Malakauskis OFM. Turbūt ne vienam, pažįstančiam
pranciškonus ar susiduriančiam su jais, kyla klausimas kaip čia dabar yra – mažesnieji
broliai, pranciškonai konventualai, pranciškonai kapucinai. Kažkada, kai brolis Pranciškus
kūrė ordiną, matė jį kaip vieną bendruomenę, bet bėgant amžiams, įtakojant labai įvairiems
veiksniams, į ordiną įstojo ir labai skirtingi broliai, su savo gabumais, dovanomis,
atsirado daug įvairių skirtingų nuomonių, ordinas pradėjo skilti. Ir galiausiai 1517
m. popiežiaus Leono X bule „Ite Vos“ pranciškonų ordinas buvo išskirtas. Prabėgus
500 metų, dabartinis popiežius Pranciškus ta proga ragina jungtis. Žinoma, trys ordino
atšakos savarankiškai gyvavo jau penkis šimtus metų, susiklostė savitos, unikalios
tradicijos, todėl tas jungimosi procesas užtruks.
Tačiau tarsi pirmas žingsnis žengiamas šiais metais
siekiant suvienyti – tai noras Romoje apjungti ir įkurti vieną pranciškonų universitetą.
Šiuo metu Romoje yra trys intelektualiniai centrai: mūsų, mažesniųjų brolių universitetas
„Antonianum“, konventualų institutas „Seraphicum“ ir kapucinų studijų centras. Tad
pirmas žingsnis – apjungti visas tris institucijas, tai užtruks gal keletą metų ir
gims vienas bendras universitetas.
Vakar man teko kalbėtis su mūsų ordino generolu Michael
Anthony Perry, kuris pasakoja, kad kai visų trijų pranciškonų ordinų generolai susitinka,
jiems viskas aišku, kad reikia jungtis ir kad turime būti kartu, bet kadangi tos struktūros
didžiulės, jos visame pasaulyje apima daug centrų, vienuolynų, provincijų ir t.t.,
tad jie mano, kad jungimasis gali užtrukti ir keletą dešimtmečių.
Kas įsiminė iš šių dienų bendravimo su kitais
provincijolais, ordino generolu, popiežiumi, kokių idėjų parsivežate?
Kun. Algirdas Malakauskis OFM. Kaip sako mūsų generolas,
bet kuris gyvenimas – žmogaus, šeimos, visuomenės, šalies – banguoja, turi savo pakilimus,
nusileidimus, taip ir mūsų ordinas vienur išgyvena augimą, kitur – gal nusileidimą
žemyn. Tačiau vis tiek vilties yra. Istorijos eigoje taip ne kartą nutiko, kad sistemos
keitėsi, valdžios keitėsi, broliai būdavo persekiojami. Tą rodo ir mūsų, lietuvių
pranciškonų, XX a. pradžios patirtis, kuomet carinės priespaudos metu Kretingoje buvo
likęs vienas brolis, bet jo, vieno brolio, dėka dar XX a. pradžioje atgimė brolija
ir susikūrė Šv. Kazimiero provincija su keliasdešimt brolių. Po to sekė sovietinė
okupacija, kai mūsų broliai turėjo veikti pogrindyje, bet ir vėl atgimė, Taip sakyčiau
ir Vakarų pasaulyje šiuo metu išgyvename suspaudimą, bet kas žino, gal iš tų kelių
brolių, kurie liks, gal atgims ir pranciškoniška charizma. Vilties mums suteikia ir
popiežius, kuris šiuo metu pasirinko būtent Pranciškaus vardą, ne bet kurio kito šventojo,
bet būtent Pranciškaus Asyžiečio, tuo galbūt parodydamas, kad pranciškoniškas dvasingumas,
šv. Pranciškaus charizma yra gyvybinga, svarbi šių dienų pasauliui. (Vatikano radijas)
All the contents on this site are copyrighted ©. |