Kardinolas Kurt Koch, Popiežiškosios krikščionių
vienybės tarybos pirmininkas, interviu Vatikano dienraščiui „L‘Osservatore Romano“
komentavo, kokia bendro, dalyvaujant ir katalikams, Reformacijos pradžios 500 m. minėjimo
reikšmė.
Kardinolas paminėjo, kad popiežiaus susitikimas su
liuteronais, vykęs Lunde, buvo sutiktas ne tik su dėkingumu, tačiau sulaukė ir kritikos
bei pasipriešinimo. Jei katalikai bijojo perdėm nuslysti į protestantizmą, tai protestantai
kalbėjo apie Reformos išdavystę. Tačiau išties tai kvietimas abiem pusėms kalbėtis
apie tai, ką katalikai gali išmokti iš Reformacijos ir apie tai, ką protestantai gali
perimti iš Katalikų Bažnyčios praturtindami savo tikėjimą. Kardinolas pažymi, kad
Liuterio tezės atspindėjo katalikų nerimą, jis nenorėjo sugriauti Katalikų Bažnyčios
ir įsteigti naujos, tačiau siekė atnaujinti krikščionybę Evangelijos dvasioje, troško
esminės reformos, o ne tokios, kuri suardytų Bažnyčios vienybę. Tuo metu ši idėja
negalėjo būti įgyvendinta ir dėl politinių faktorių: nors iš pradžių reformatoriškas
judėjimas vyko Bažnyčios viduje, protestantiškos Bažnyčios gimimas buvo politinių
sprendimų rezultatas, rašo kardinolas Koch.
Jis pažymi, kad tikrasis Liuterio reformos tikslas
buvo visos Bažnyčios atnaujinimas, tad Bažnyčios pasidalijimas, protestantiškos Bažnyčios
gimimas ir protestantiškų bendruomenių atsiskyrimas nuo katalikiškų turi būti traktuojama
ne kaip teigiamas reformos rezultatas, bet kaip provizoriškos nesėkmės išraiška. Todėl,
pasak kardinolo K. Koch, 2017 metų minėjimas turi būti suprantamas kaip kvietimas
grįžti prie pradinio Martino Liuterio susirūpinimo trijų esminių sąvokų šviesoje:
dėkingumas už 50 intensyvaus dialogo tarp katalikų ir liuteronų metų, kurie atvedė
prie bendros deklaracijos, pasirašytos 1999 m. spalio 31 d. Augsburge. Antroji pamatinė
sąvoka – abipusis savo kalčių pripažinimas ir atgaila, ypač dėl religinių karų, kilusių
XVI-XVII a. Europoje, kai krikščionys kovojo vieni prieš kitus. Tarp jų ir Trisdešimties
metų karas, pavertęs Europą raudona kraujo jūra. Šis viešas atgailos aktas turi būti
ir integrali autentiško Reformacijos paminėjimo dalis, kurią lydėtų istorinės atminties
ištyrinimas, kaip yra sakęs popiežius Pranciškus: „Negalime ištrinti to, kas buvo,
tačiau nenorime, kad praeities klaidų našta toliau kartintų mūsų santykius. Dievo
Gailestingumas atnaujins mūsų santykius“.
Trečioji sąvoka – viltis, kad bendras minėjimas leis
žengti tolesnius žingsnius link įpareigojančios bažnytinės bendrystės. Pastaroji turėtų
išlikti visų ekumeninių pastangų tikslu. „Po penkių šimtų pasidalijimo metų, kai Bažnyčios
ėjo priešiškai ar paraleliai, turime išmokti gyventi kartu vieni su kitais, susisiedami
stipriau, ir turime pradėti tai daryti jau šiandien“, rašo kardinolas Koch.
Trumpai apibūdindamas šių metų Maldų už krikščionių
vienybę savaitės specifiką Vatikano radijui, kardinolas Koch sakė, kad pati savaitės
idėja savaime yra ypatinga – negalima pamiršti ekumeninio judėjimo, kuris gimė iš
šios maldų savaitės. Pasak kardinolo, maldų savaitė buvo ir yra laivas, kuriuo plaukia
šiandienos ekumenizmas. Kaip žinia, šių metų savaitės tema ir meditacijos buvo patikėtos
Vokietijos krikščionių Bažnyčių tarybai, kuri dėl aiškių priežasčių pagrindiniu savaitės
aspektu pasirinko Reformacijos 500 metų minėjimą. „Mums tai proga melstis už vienybę
ir ypač susitaikymą, pasitelkus atmintį. Šios savaitės maldų metu skamba trys elementai:
dėkingumas, susitaikymas ir viltis, per juos galime klausytis Reformos atminties melodijos“,
mano kardinolas Koch.
Praėjusiais metais išgyvenome nemažai įvykių, kurie
tapo istoriniais ekumenizmo šviesoje: Šventojo Tėvo susitikimas su Maskvos patriarchu
Kirilu Kuboje, Kretoje vykęs pan-ortodoksų susirinkimas ar popiežiaus vizitas į Lundą,
kartu su liuteronais paminint Reformaciją. Kas laukia ateityje? Pasak kardinolo, tai
buvo ne tik Šventieji Gailestingumo metai, tačiau ir ekumeniniai metai. Šiuos įvykius
galima traktuoti kaip įvairių kelių, kuriuos atrasime ateityje, pradžią.
Savaitės tema - „Susitaikymas – nes Kristaus meilė
valdo mus (2 Kor 5, 14–20) – tai gali būti kvietimas ir proga susitaikymui“, - sako
Pasaulio Bažnyčių tarybos atstovas kun. Odair Pedroso Mateus. Jis pabrėžia, kad tai
galimybė nugriauti istorines sienas, skiriančias bažnyčias ir kongregacijas vienas
nuo kitų šiais laikais, kurie reikalingi išgydymo ir atkuriančios vilties. (Vatikano
radijas)
All the contents on this site are copyrighted ©. |