Pranciškaus diplomatija: dialoge gėris yra siekiamas, o ne aukojamas

Šventasis Sostas palaiko diplomatinius ryšius su 182 kraštais, daug ambasadorių reziduoja Romoje. Sausio pradžioje popiežius Pranciškus kreipėsi į diplomatus, tradicinėje kasmetinėje audiencijoje, nurodydamas savo ir Bažnyčios veiklos gaires tarptautinėje bendruomenėje, ypač dėl taikos. Popiežiaus valstybės sekretorius santykiams su valstybėmis, arkivyskupas Paul Gallagher, kurį galima pavadinti Vatikano „užsienio reikalų ministru“, katalikų portalui anglų kalba „Register“ dar kartą apžvelgė popiežiaus kalbos svarbiausias mintis ir akcentus. Jis patikslino, kad tam tikra forma ryšiai palaikomi ir su Vietnamu, vyksta daug neformalių susitikimų. Visa tai rodo valstybių dėmesį Šventajam Sostui. Su jomis vyksta nuolatinis ir dažniausiai teigiamas dialogas, dažnai liečiantis jų teritorijose esančias katalikų bendruomenes.

Aš galvoju, - sakė jis, - jog svarbiausias Šventojo Tėvo rūpestis yra taikos poreikis. Mes gyvename pasaulyje, kuris, rodos, daugiausia taikus, bet žmonės dažnai gyvena išgąstyje, jaudindamiesi dėl savo ateities. Taip pat yra „beprasmių konfliktų“, kuriuos visus kartu popiežius vadina „dalimis kariaujamu pasauliniu karu“. Sirijoje jis pats dramatiškiausias. Bet yra daug kitų konfliktų vietų, kurios Šventajam Tėvui tikrai rūpi.

Viena iš šių konfliktų pasekmių yra didelis skaičius pabėgėlių, kurie bėga nuo karo ir ieško apsaugos saugesnėse valstybėse. Popiežius padrąsino valstybių autoritetus nepamiršti, kad migrantai yra asmenys. Autoritetams reikia išminties ir įžvalgos neatstumiant tų, kurie ieško apsaugos, ypač kai jos iš tiesų labai reikia, ir išsaugant savo piliečių bendrąjį gėrį.

Dar viena rūpestį kelianti sritis, žinoma, yra fundamentalistinio pobūdžio terorizmas. Jį Šventasis Tėvas apibrėžė kaip „žudikišką pamišimą, kuris piktnaudžiauja Dievo vardu skleidžiant mirtį, dėl užvaldymo ir galios“. Šių dramatiškų situacijų ištakose yra tai, ką popiežius vadina „susiaurintu požiūriu“ į žmogaus asmenį, pagrindžiančiu neteisingumo sklaidą, socialinę nelygybę ir korupciją.   

Arkivyskupas Gallagher pakartojo, kad popiežiaus siūlomas ir jo paties praktikuojamas konfliktų sprendimas yra „dialogas“, kuris turi įvairius lygius: diplomatinį, tarpreliginį, tarpkultūrinį.

Aš manau, - sakė Šventojo Sosto diplomatas,  - kad Šventasis Tėvas savo drąsiais gestais aiškiai parodė, jog dialogas ne vien būtinas ir veiksmingas, bet, visų pirma ir svarbiausia, įmanomas. Šioje perspektyvoje popiežius Pranciškus pabrėžia teigiamą religijos vaidmenį visuomenėje ir religiškai įkvėptų darbų indėlį siekiant bendro gėrio per ugdymą ir socialinę pagalbą, ypatingai didelio skurdo regionuose ir konflikto teatruose. Ugdymas yra labai svarbus radikalizacijos prevencijai.

Grįždamas prie paties Pranciškaus veiklos, arkivyskupas Gallagher pabrėžė, jog daug kam įspūdį daro jo aiškumas ir nuoseklumas. Popiežius nebijo politinių komplikacijų, kai reikia kalbėti apie žmones ir jų kančias. Jis taip pat ne vien ragina svetingumui, bet ir pats asmeniškai jį rodo, kaip kad tuo atveju, kai iš Lesbo salos grįžo su keliais pabėgėliais.

Žmonės aiškiai suvokia, kad popiežiaus žodžiai ir veiksmai yra nuoširdūs ir nesumeluoti, tai jo didžiausia jėga, - sakė diplomatas.

Interviu pabaigoje paklaustas apie kritiką Pranciškui, jog kai kur jis pirmenybę teikia pragmatiškiems ryšiams sąskaita tų krikščionių, kurie yra autoritarizmo aukos, arkivyskupas Gallagher su tuo nesutiko. Pasak jo, Pranciškus nesivadovauja schema „pragmatizmas prieš idealą“, bet siekia dialogo su visais. Tai nereiškia, kad dėl dialogo aukoja tiesą, žmonių ar Bažnyčios gėrį, priešingai: dialogas yra pastanga, kad tie, kurie kentėjo – nebekentėtų. Dialogui reikia laiko ir kantrybės, abiejų pusių nusiteikimo, nors mes dažniausiai nekantraujame ir norime greitų rezultatų. (Vatikano radijas)