Dienraštis „L’Osservatore Romano“ paskelbė interviu
su naujuoju jėzuitų ordino vyresniuoju t. Arturo Sosa SJ. Jėzuitas pasakoja apie savo
pašaukimą, dalijasi mintimis apie ordino dabartį ir šiandienę misiją. Šešiasdešimtmetis
jėzuitas kilęs iš Venesuelos - pirmasis jėzuitų vadovas ne europietis. T. Sosa sako,
kad jo formavimuisi svarbūs buvo du šaltiniai – šeima ir Karakaso Šv. Ignaco koledžas,
kur mokėsi dvylika metų. Baigęs licėjų, pajuto, kad tam, jog labiau prisidėtų prie
bendrojo gėrio kūrimo, turėtų įstoti į jėzuitų ordiną, ir taip būdamas aštuoniolikos
tapo jėzuitu. Baigęs studijas Romoje ir Karakase, apsigynęs daktaro disertaciją,
vadovavo jėzuitų provincijai, vėliau Tachiros katalikiškam universitetui, jėzuitų
namams Romoje.
Paklaustas ką jėzuitams reiškia pirmasis ne iš Europos žemyno kilęs vyresnysis po
beveik penkių šimtmečių gyvavimo, tėvas Arturo Sosa sako, kad tai visoje Bažnyčioje
vykstančių pokyčių vaisius, kurie buvo itin akivaizdūs per paskutiniąją konklavą.
Jėzuitų ordino vyresnysis pabrėžia istorinį faktą, kad šis įkultūrinimas, būdingas
jėzuitams ir jų misijoms, subrendo būtent europietiško misionierių dosnumo dėka. Procesas,
kuris tęsėsi ilgiau nei pusantro šimtmečio, šiandien jėzuitų ordiną atvedė į multikultūrinę
tikrovę, kad, rodant Jėzų Kristų, Dievo Veidą, padėtų žmonėms ir visuomenei būti humaniškesne.
Jėzaus draugija per penkiasdešimt metų sumažėjo perpus, kokia jos „sveikatos būklė“
šiandien? T. Sosa sako, jog skaičiai nėra kriterijus, kuriuo matuojama ši „sveikata“:
jau nuo ordino įkūrimo pradžios Ignacas kalbėjo apie „mažąją draugiją“. Tad labiau
vertinama kokybė, o ne kiekybė. Didesnis dėmesys skiriamas formacijai, kur tapo dar
platesnė.
Paklaustas, kaip nutiko, kad jėzuitų ordinas neturi moteriškosios atšakos, vyresnysis
atsako, jog yra daugybė moterų vienuolijų, kurios gyvena pagal ignaciškąjį dvasingumą,
juo dalijasi. Be moterų nebūtų įmanoma galvoti apie Jėzaus Draugijos misiją. Kita
vertus, jėzuitų draugiją sukūrė jau įšventintų vyrų grupė, kurie nutarė gyventi pagal
naują pašvęstojo gyvenimo būdą – kartu, kaip bendražygiai ir tarnaudami Visuotinei
Bažnyčiai. Ordinas gimė, kad būtų paribio zonose, kokios tos zonos šiandien? Esame
misionieriai ir tų paribio linijų, kaip ir per visą mūsų istoriją, yra daugybė – švietimas,
tarnystė pabėgėliams, platus laukas kovojant už socialinį teisingumą ar politinio
sąmoningumo formacija, - apibendrina jėzuitų ordino vyresnysis t. Arturo Sosa SJ.
(Vatikano radijas)
All the contents on this site are copyrighted ©. |