Trisdešimt trečiasis eilinis sekmadienis

Kai kuriems kalbant apie šventyklą, kad ji išpuošta gražiais akmenimis bei dovanomis, Jėzus prabilo: „Ateis dienos, kai iš to, ką matote, neliks akmens ant akmens, viskas bus išgriauta“. Jie paklausė: „Mokytojau, kada šitai įvyks? Ir koks bus ženklas, kada tai prasidės?“ Jis pasakė: „Žiūrėkite, kad nebūtumėte suklaidinti, nes daugelis ateis, prisidengę mano vardu, ir sakys: 'Tai aš!' ir: 'Atėjo metas!' Jūs neikite paskui juos! O kai išgirsite apie karus ir maištus, nenusigąskite. Visa tai turi pirmiau įvykti, bet dar negreit galas“. Ir dar sakė: „Tauta sukils prieš tautą ir karalystė prieš karalystę. Šen ir ten bus didelių žemės drebėjimų, ligų ir badmečių. Bus baisenybių ir didelių ženklų iš dangaus. Pirmiausia žmonės pakels prieš jus rankas ir ims jus persekioti. Dėl mano vardo tąsys jus po sinagogas ir kalėjimus, vedžios pas karalius ir valdytojus. Tada jums bus proga liudyti. Taigi įsidėkite sau į širdis iš anksto negalvoti, kaip ginsitės; aš jums duosiu tokios iškalbos bei išminties, kad negalės nei atsispirti, nei prieštarauti nė vienas jūsų priešininkas. Jus išdavinės tėvai, broliai, giminės ir draugai; kai kuriuos net žudys. Visi jūsų nekęs dėl mano vardo. Vis dėlto nė plaukas nuo jūsų galvos nenukris. Savo ištverme jūs išlaikysite savo gyvybę“.(Lk 21,5-19)

TAI, KAS ATEIS

„Ateis dienos, kai iš to, ką matote, neliks akmens ant akmens…“

Tai kalba apie gedulą ir ašaras. Sakytume, kad tos dienos jau yra atėjusios ir dar ateina. Pasaulis serga, ir visa tai neaplenkia taip pat ir mūsų. Laimei, kartu su mumis yra ir Jėzus, trokštantis pagydyti mūsų sielų žaizdas.

Gaila, bet Jėzaus atėjimas neišnaikino blogio pasaulyje. Negana to, gali atrodyti, kad tikėjimas į Jėzų išprovokavo naujus prievartos ir neapykantos pliūpsnius. Drauge nuolatinė kūrinijos kova prieš blogį yra Dievo antspaudas žmonijos istorijoje. Jėzus, Jo mokiniai, Jeruzalės šventykla, mūsų kūno šventykla, visas pasaulis turi pereiti per mirtį ir atgimimą, per kryžių ir prisikėlimą,- toks yra visos pasaulio istorijos neišvengiamas dėsnis. Viskas atrandama kryžiuje. Viskas atrandama prisikėlime.

Apreiškimas apaštalui Jonui, paskutinė Šventojo Rašto knyga užtikrina mus, kad šis pasaulis baigsis ne tarpplanetinio susidūrimo ugnyje, bet nuostabiame grožyje. Pasaulio pabaigoje žmonijos laukia ne kūrinijos sunaikinimas, bet meilės žavesys: „Regėjau naują dangų ir naują žemę,… išvydau šventąjį miestą – naująją Jeruzalę, nužengiančią iš dangaus nuo Dievo, kuri buvo išsipuošusi kaip nuotaka savo sužadėtiniui“.

Šis pažadas galioja ir kiekvienam Jėzaus mokiniui: „Nė vienas plaukas nuo jūsų galvos nenukris“. Tai nereiškia, kad esame apsaugoti nuo pavojaus susidurti su prievarta ar neapykanta, tačiau Jėzus užtikrina, kad taip nebus amžinai: „Jūsų netgi visi galvos plaukai suskaityti. Tad nebijokite!“ Dievas visuomet rūpinasi visais, netgi ir tais, kurie yra nepaprastai menki, nes Dievui nėra nereikšmingų dalykų, kurie yra svarbūs jo mylimiems žmonėms. Tai ne vien širdies troškimas, bet ir gyvenimo išmintis. Jėzus moko mus išgyventi savo istoriją, kaip švytuoklę, kuri nuo nepastebimų dalykų veda į didžius įvykius, nuo medžiaginių išskaičiavimų į gyvenimo slėpinius, nuo vieno mano plauko į viso pasaulio ateitį. Tai žinia apie viltį…

Mes turime tik dėkoti Viešpačiui, kad visoje pasaulio istorijos painiavoje Jo žvilgsnis nukrypsta į mus, kad tai ne kaltinančio teisėjo, bet atidaus kiekvienos smulkmenos sergėtojo žvilgsnis. Dievui niekas nėra pernelyg mažas, ir mes galime būti tikri, kad jei kas nors neišvengs žmonių neapykantos, tikrai bus išgelbėtas Viešpaties dieną.

Kaip reikia tos dienos laukti? Evangelistas Lukas prabyla apie kasdienybės dvasingumą, vadindamas jį „ištverme“. Šis žodis primena mums būtinybę išlikti tvirtiems, susidūrus su kančia, tačiau drauge alsuoja pasitikėjimu Tuo, kuris suskaičiuoja visus mūsų galvos plaukus. „Savo ištverme jūs išsaugosite savo gyvybę,“- sako Viešpats. Gyvybė išsaugoma ne neveiklumu, bet nuoširdžiu, nuolankiu kasdieniniu darbu, rūpinimusi žeme ir jos žaizdomis, kai nepasiduodama nevilčiai ir netikrų pranašų vilionėms.

Viešpaties galime sulaukti ne stebėdami nuviliančius ir drąsą atimančius ženklus, bet gyvendami tikėjimu į mylintį Dievą, kuris aukščiau kančios iškelia prisikėlimo šviesą…

(Mons. Adolfas Grušas)