Vilniaus arkivyskupijos kunigų susirinkime kalbėta apie klerikalizmą

Lapkričio 9 d. Vilniaus šv. Juozapo kunigų seminarijoje vyko Vilniaus arkivyskupijos sielovadoje besidarbuojančių kunigų susirinkimas. Apaštališkasis nuncijus Lietuvoje arkivyskupas Pedro Lopez Quintana kalbėjo apie pavojingą klerikalizmo žalą. Šis bruožas neskatina pasiūlymų iš pasauliečių, apriboja jų drąsą ir iniciatyvą visuomenės gyvenime, nuvertina Krikšto malonę, ištrina asmenybės vertę. Šis pavojus susijęs ne tik su pašventintaisiais: vyskupais, kunigais ar vienuoliais, bet ir su pačiais pasauliečiais, kurie kartais nori būti klerikalizuojami. Pasauliečių užduotis nėra vien palengvinti kunigų darbą ar tapti „jaunesniaisiais kunigais“. Jiems svarbu atrasti savitą savo vietą, tarnystę pačioje Bažnyčioje. Svarbu suvokti savo pašaukimą, Bažnyčioje būti ar atlikti tarnystę savitu būdu. Visi į Bažnyčią per Krikštą įžengiame kaip pasauliečiai. Šio identiteto ženklo niekas neištrins. Todėl reikia neprarasti dėmesingumo šiam patepimui.

Bažnyčia – visa Dievo tauta, ne tik vyskupai, kunigai, vienuoliai. Pasak Popiežiaus Pranciškaus, Bažnyčia susirgo autoreferencijos liga, pasižyminčia vien žvelgimu į save, kai diskutuojama apie problemas, kurios kitiems nerūpi. Tai veda į rafinuotą suklerikalėjimą. Klerikalizmas kelia pavojų kunigams tapti tikėjimo vadybininkais, kurie nutolina įprotį lankyti Bažnyčią. Tai nuvertina malonę. Daug nepatenkintų, liūdnų kunigų, kurie yra tapę senienų ar naujovių kolekcionieriais ir stinga ganytojų su avių kvapu. Dažnai nesulaukiama padėkos, nes neįdedama širdies.

Jei klerikalizmo liga negydoma – situacija komplikuojasi. Gydymas – išeiti periferijų link. Tai pavojinga, nes išėjus galima pakliūti į avariją. Popiežius Pranciškus sako, kad mielesnė į avariją pakliuvusi, nei susirgusi Bažnyčia. Klerikalizmas ir autoreferencija neleidžia išgyventi evangelizacijos džiaugsmo, neaugina pastoracinio atsivertimo į kurį kviečia Bažnyčia. Svarbu būti žmonių pusėje, lydėti jų ieškojimuose, aktualioje problematikoje ir nepasitraukti nuo Dievo tautos.

Po II Vatikano susirinkimo išmušė pasauliečių valanda. Dabar reikalinga prisukti pasauliečių veikimo laikrodį, įtraukti juos į parapijinių struktūrų veiklą, plėtoti jų vaidmenį visuomenėje ir politikoje. Lietuvoje svarbu pasauliečiams padėti suprasti jų vaidmenį Bažnyčioje, nes žmonės įpratę priimti tik patarnavimus, dar driekiasi sovietinio mąstymo šleifas. Parapija – tai visų bendri namai, bendruomenė, ne kunigo nuosavybė ar vien tik vieta patarnavimams.

Viešajame gyvenime Bažnyčiai labiau atstovauti turėtų pasauliečiai, taip pat imtis atsakomybės politikoje ir ginti krikščioniškas vertybes. Labiau plėtotinas politikų kaip krikščionių ugdymas, bendradarbiavimo skatinimas. Lietuvoje nepažįstame daugelio pasauliečių judėjimų paplitusių visame pasaulyje. Šių judėjimų patirtis, pasiekimai gali būti naudingi, nes praeiti išbandymai,  o taip pat verta pasimokyti iš kitų klaidų. Viena iš pašaukimo į kunigystę mažėjimo priežasčių – stinga kunigų kontakto su žmonėmis ir daugeliui sunku atpažinti savo pašaukimą. Dabar kunigams reikia eiti ieškoti santykio su žmonėmis, būti ten, kur renkasi žmonės, buriasi jaunimas. Siekiant Bažnyčios gėrio svarbu priimti pasauliečių judėjimus ir idėjas iš šalies.

Vilniaus arkivyskupijos informacija