Popiežiaus homilija. Tikėjimas tai ne spektaklis, bet rami viltis

Mūsų tikėjimas tai ne spektaklis, ne specialūs efektai, ne fejerverkai, bet ramus ir kantrus Kristaus sekimas, sakė popiežius Pranciškus ketvirtadienio ryto Mišių homilijoje komentuodamas Jėzaus žodžius šios dienos Evangelijoje: „Dievo karalystė ateina nepastebimai... Dievo karalystė jau yra tarp jūsų“.

„Dievo karalystė tai ne spektaklio religija: ne ieškojimas vis ko nors naujo, apreiškimų, žinių... Dievas kalbėjo per Jėzų Kristų ir tai yra paskutinis Dievo Žodis. Visa kita – tik fejerverkai, kurie trumpam sušvinta, bet ilgam nieko nepalieka. Nieko, nei augimo, nei šviesos. Nieko. Tik akimirka. Kiek kartų esame susidūrę su tokiais spektaklio religijos gundymais. Kiek kartų buvome gundomi siekti dalykų, kurie yra nesuderinami su apreiškimu, su romia Dievo karalyste, kuri yra ir auga mumyse. Troškimas jau dabar žūtbūt turėti rankose ką nors konkretaus nesuderinamas su viltimi. Išganymas ateina viltyje – toje viltyje, su kuria valstietis sėja grūdus, su kuria moteris gamina duoną, minko miltus su raugu ir laukia kol tešla iškils. Tuo tarpu visi tie dirbtiniai šviesuliai, greitai užgęstantys blyksniai, fejerverkai neapšviečia mūsų namų. Jie tėra tik spektaklis“.

Tad ką turime daryti, kad augtų mumyse Dievo karalystė?- klausė popiežius. „Kantriai ją saugoti. Būti kantriems darbe, būti kantriems kančioje. Saugoti ją kaip žmogus, kuris pasėjęs sėklą laukia kol išdygs želmuo, kuris išrauna piktžoles, kad jo pasėtas augalas augtų. Turime sergėti mūsų viltį. Šiandien aš savęs klausiu, sakė Pranciškus, - jei Dievo karalystė yra tarp mūsų, jei visi turime šią sėklą savyje, jei visi esame gavę Šventąją Dvasią, kaip mes ją turime saugoti? Kaip atskirti gerą augalą nuo piktžolės? Ką turime daryti, kad Dievo karalystė augtų mumyse? Turime ją saugoti. Saugoti su viltimi; saugoti viltį, nes esame išgelbėti viltimi. Tai yra svarbiausia gija. Vilties gija driekiasi per visą išganymo istoriją. Gyvename viltimi galutinai susitikti su Viešpačiu.“

„Klauskime save: „Ar aš turi viltį?“ O gal einu pirmyn per daug nesistengdamas, gal nesugebu atskirti gėrio nuo blogio, kviečių nuo raugių; gal nemoku atskirti švelnios Šventosios Dvasios šviesos nuo dirbtinių šviesulių? Pamąstykime apie mūsų viltį, apie tą sėklą, kuri yra mūsų širdyse, apie tai kaip mes saugome savo viltį. Dievo karalystė yra mumyse, tačiau mes turime ją saugoti dirbdami ir ilsėdamiesi; turime įžvalgiai saugoti augančios Dievo karalystė viltį iki pat tos dienos kai Viešpats ateis ir viską perkeis. Per vieną akimirką perkeis pasaulį, mus, viską. Ir mes, kaip sako Paulius krikščionims tesalonikiečiams, nuo tos akimirkos visuomet pasiliksime su Viešpačiu.“ (Vatikano radijas)