Arkivysk. B. Auza: Įtraukti moteris į taikos procesus

Spalio 24 dieną JTO būstinėje Niujorke vykusioje dvidešimt septintojoje JT generalinėje asamblėjoje apie žemės ūkio, aprūpinimo maistu ir mitybos plėtrą, pasisakė arkivyskupas Bernardito Auza, kuris yra Šventojo Sosto atstovybės Jungtinių Tautų Organizacijoje vadovas. Jis atkreipė dėmesį, kad asamblėjoje apžvelgiama ataskaita primena apie daugybę iššūkių sutinkamų šioje srityje. Nepaisant nuo 1990 m. dedamų pastangų ir progreso sumažinti badą, beveik 800 milijonų žmonių badauja. Prie tokių problemų kaip padidinti žemės ūkio produktyvumą, kovoti su klimato kaita, sumažinti maisto švaistymą, prisideda ir masinė migracija, karas, smurtas, kurie išrovė žmones iš derlingų zonų.

Jei norime pasiekti tvarios plėtros tikslus kaip kad įveikti alkį, aprūpinti maistu ir pagerinti mitybą, skatinti tvarų žemės ūkį iki 2030 m., tuomet politinis ir visuomeninis įsipareigojimas yra esminis.

Arkivyskupas Bernardito Auza priminė popiežiaus susirūpinimą, išsakytą 2016 m. birželį Pasaulinės maisto programos Romoje sesijoje, kad kyla pavojus žvelgti į alkį ir skurdą vien kaip į statistinius duomenis, kuo daugiau skurdo matome, tuo labiau tampame jam „atspariais“, įspėjo tada popiežius. Skurdas yra neraminanti tikrovė o ne neišvengiama statistika, jis turi veidą – vaiko, šeimos, bedarbių, migrantų. Taip pat popiežius tada paragino pašalinti lauk biurokratizmą iš humanitarinės pagalbos. Paradoksalu, kad įvairioms paramos formoms kliudo politiniai sprendimai, politika, iškreiptos ideologijos, o prekyba ginklais daugelyje pasaulio šalių cirkuliuoja visai laisvai. Taip galiausiai maitinami karai, ne žmonės. Kai kuriais atvejais, pats badas naudojamas kaip karo ginklas, pažymėjo arkivyskupas Auza.

*

Spalio 25 dieną vykusiuose debatuose, kurių dėmesio centre – moterų tema, taika ir saugumas, kalbėjęs Šventojo Sosto atstovas pabrėžė ypatingą ir nepakeičiamą moters gebėjimą raminti karo vėjus, sumažinti galimą smurtinę konfrontaciją pasirenkant veiksmingesnius sprendimus, kurie atveria kelią dialogui. Šeimos motina gali ne tik užtikrinti ramybę namuose, tačiau ir padėti kurti ramesnę, saugesnę visuomenę. Apie moters vaidmenį krizėje ir ieškant sprendimų Jungtinėse Tautose diskutuojama jau kurį laiką. Pasak Auzos, reikia siekti įtvirtinti tarptautiniu lygmeniu supratimą, kad moterų vaidmuo yra esminis tiek tarpininkaujant siekiant užkirsti kelią karo protrūkiui, tiek ir siekiant sutaikyti, atkurti visuomenę pokonfliktinėse situacijose, vengiant atkristi į ginkluotus konfliktus.

Kitas aspektas, kurį paminėjo arkivyskupas – švietimas, pasitarnaujantis stiprinant moterų vaidmenį, kad visuomenės būtų saugesnės. Šventojo Sosto stebėtojo nuomone, jei ir toliau neproporcingai daug moterų neturės pilno priėjimo švietimui, jos ir toliau bus pasmerktos antraeiliam visuomenės vaidmeniui, jų balsas bus neišgirstas.

Arkivyskupas Auza išryškino ir kitą aspektą – kovą su skurdu, kur moterys tampa pagrindinėmis aukomis. Taip pat ir konfliktinėse, smurto situacijose jos yra pažeidžiamiausiųjų tarpe, tad jis paragino sutelkti pastangas padėti moterims smurto akivaizdoje. Reikia padėti joms siekti teisingumo, padėti peržengti gėdą ir pažeminimą, kurias patiria kai kuriose visuomenėse. Kitaip bus daug sudėtingiau moterims puoselėti šeimas ir padėti nuo smurto nukentėjusiems šeimos nariams, jei jų pačių žaizdos bus negydomos, apibendrino arkivyskupas Bernadito Auza.

Spalio 26 dieną buvo tęsiami debatai apie taikos palaikymo operacijas. Šiuo klausimu arkivyskupas Auza sakė, jog civilių apsauga turi būti vienas iš pagrindinių taikos palaikymo mandatų elementų. Jei XX amžiaus pradžioje civiliai sudarė apie 5 procentus konfliktų aukų, tai pastaraisiais dešimtmečiais jau 90 procentų, taip pat ir todėl, kad į juos taikomasi sąmoningai, paminant bet kokį žmogiškumą ar tarptautinės teisės standartus. Žūva vaikai, merginos ir moterys tampa kryptingų ir sisteminių prievartavimų aukomis, siekiant sutraiškyti jų valią. Taikomasi taip pat į svarbią civilinę infrastruktūrą – ligonines, mokyklas. Šventojo Sosto atstovas taip pat pabrėžė, kad post konfliktinėje fazėje, ieškant susitaikymo, daugiau svorio reikia teikti moterims. Ne dėl politinio korektiškumo, o dėl jų realių galimybių tai pasiekti.

Arkivyskupas Auza pabrėžė, kad valstybė turi pareigą neleisti tokių sunkių nusikaltimų, kaip genocidas, etniniai valymai, nusikaltimai prieš žmogiškumą. Jei pati valstybė to nebepajėgia padaryti, gali įsikišti, kolektyviai, tarptautinė bendruomenė.

Kiti svarbūs taikos palaikymo aspektai yra ginklų cirkuliacijos kontrolė ir pačių taikos palaikymo pajėgų elgesys, žinant apie kai kuriuos piktnaudžiavimo ir išnaudojimo atvejus, kurie pakerta pasitikėjimą pačia taikdarystės misija.

Spalio 31 dieną arkivyskupas Auza iš JTO tribūnos pasinaudojo proga pabrėžti, kalbant apie žmogaus teisių apsaugą, jog „žmogaus teisių širdyje yra pripažinimas, kad visi žmonės gimsta su įgimtu lygiu orumu ir verte, ir turi pamatinę teisę į gyvybę, kuri turėtų būti taikoma ir ginama visose stadijose, nuo prasidėjimo iki natūralios mirties. Tačiau ataskaitos (...) pripažįsta, kad ši pamatinė teisė yra ignoruojama ar minimizuojama. Negimusiojo, saugumo ieškančio migranto, karinių konfliktų aukų, vargšų, senelių, nuteistų mirčiai teisė į gyvybę yra ignoruojama, minimizuojama, nurašoma art ginčijama vietoj to, kad būtų ginama“. Šiuo požiūriu Šventasis Sostas pozityviai vertina tarptautinėje bendruomenėje plintantį sutarimą atsisakyti ar nenaudoti mirties bausmės.

Arkivyskupas Auza taip pat atkreipė dėmesį į religijos ir įsitikinimų laisvės pažeidinėjimus daugelyje pasaulio vietų net ir „jam kalbant“. Žmonės persekiojami, įkalinami ir kartais nužudomi vien dėl jų religinių įsitikinimų. Kai kur šie pažeidimai tokio mąsto, kad tampa sunkiais tarptautinio žmogaus teisių įstatymo pažeidimais.

Kita vertus, priduria diplomatas, „pačios religinės bendruomenės neturi pilno imuniteto prieš pagundą pažeisti kitų religijos ir įsitikinimų laisvę. Kai kurių religinių įsitikinimų netolerantiška interpretacija atvedė prie religinio persekiojimo. Religija tampa diskriminavimo šaltiniu, kai naudojama ar išnaudojama nacionalinei tapatybei ir vienybei apibrėžti. Kai kada klaidingai suvokiama religija tampa bendrininke valstybės vykdomos diskriminacijos, stigmatizavimo švietime, sveikatos apsaugoje, šeimoje, motyvuoja biurokratinį užgauliojimą ir per administracines priemones apsunkina ir riboja kitų religinių grupių laisvę“.

Lapkričio 2 dieną Jungtinių Tautų asamblėjoje buvo kalbama apie rasizmo ir rasinės diskriminacijos, ksenofobijos ir susijusios netolerancijos šalinimą. Per penkiasdešimt metų, nuo prieš šiuos reiškinius kovojančios Konvencijos priėmimo, pasiekta daug pažangos, bet, iš kitos pusės, yra rizika, kad ši pažanga bus prarasta, kartais sąmoningai, pažymėjo arkivyskupas Auza.

Nerimą kelia naujos, šiuolaikinės rasinės diskriminacijos ir ksenofobijos formos, kurios vyksta viešojoje erdvėje, neretai politiškai motyvuotos ir nukreiptos prieš tuos, kurie ir taip yra silpni, kuriems reikia paramos ir atjautos.

Šiuo požiūriu Šventojo Sosto delegacijos vadovas pabrėžė, kad nėra skirtumo tarp migranto ir vietinio gyventojo žmogiškojo orumo, kuris yra įgimtas ir nėra priklausomas nuo valstybės įstatymų. Tai JT Chartijos ir Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos atraminis principas, patvirtintas patirties. Jo turime laikytis visada, o ne vien tada, kai patogu; kuo labiau stengiamasi jį pažeisti, tuo daugiau tarptautinė bendruomenė turi stengtis jį patvirtinti. (Vatikano radijas)