Lapkričio Artuma. Mirusį palaidoti ir melstis už gyvus bei mirusius

Lapkritį, kai užsivers Gailestingumo durys vyskupijų katedrose, o Gailestingumo Motina Aušros Vartų atlaiduose palaimins tęsti gerus darbus ir užbaigus Gailestingumo jubiliejų, Artuma dar kviečia pasigilinti į du gailestingumo darbus – mirusį palaidoti ir melstis už gyvus bei mirusius.

Nors šie darbai yra paskutiniai septynių gerų darbų kūnui ir sielai „eilėje“, galbūt jie net patys svarbiausi. Tarp žurnalo klausimų šį mėnesį – koks galėtų būti paskutinis pasitarnavimas artimui, kuris jau žengia, pasak Katalikų katekizmo, į „paskutines krikščionio Velykas“? O kas paguos žemiškąjį išsiskyrimą su artimais, mylėtais, pažintais, kas būtų stipriau už stingdantį mirties šaltį? Kas išreikš mūsų rūpestį ir dėl to, kaip anapus jaučiasi mūsų artimieji? Be to, kodėl apskritai svarbu melstis už žmones – už jau mirusius ar dar gyvus, ir melstis ištvermingai, net tada, kai atrodo, jog mūsų maldos neišklausomos?

Tikrą vilties žodį Artumos skaitytojams dovanoja Vytautė Maciukaitė. Ji rašo, jog „malda tobulai susieja žmones <...> Ji išreiškia mūsų meilę tuomet, kai joks kitas ryšys jau neįmanomas. Ji tuomet neleidžia mirti mūsų meilei“. Šio ir kitų straipsnių autoriai neabejoja: malda už kitą žmogų išties jam padeda – po mirties ar dar šiame gyvenime.

Redakcija kalbina ir parapijos kleboną, kuris, sutikime, tikrai turi ką pasakyti apie meilę, maldą ir... mirtį. Kun. Arūnas Simonavičius iš Skriaudžių irgi kalba, jog atmindami mirusįjį tarsi pasakome: „niekas niekur nedingsta, neprapuola – kaip buvai mano mylimas žmogus, taip ir esi mano mylimas žmogus“. Pasak pašnekovo, malda gali netgi sutaikyti – su mirusiais ir gyvais, jei tik prašome Viešpatį: „Būk mums gailestingas, padėk...“

Lapkričio Artumoje ir kitas klausimas – kodėl netrukus suirsiantį mirusiojo kūną laidojame taip pagarbiai? Sakysime, kur jau kur, bet Lietuvoje turime labai gyvą ir savitą laidojimo kultūrą ir šį darbą puikiai padarome!

Šįkart ir kun. Artūras Kazlauskas rašo apie pinigus, netikėtai sugretindamas juos su liturgija. Be to, jis visai reikalingai primena, iš ko išsilaiko parapijos Lietuvoje bei kas yra tas visiems rūpimas kunigų pragyvenimo šaltinis. Čia taip pat rasite ir visą atsakantį Dievo žodį pagal antrąjį laišką korintiečiams: „Kiekvienas tegul aukoja, kaip yra širdyje nutaręs, ne gailėdamas ar tarsi verčiamas, nes Dievas myli linksmą davėją“ (9, 7).

Artumoje vilties žinią sutuoktiniams, kurie dar nesulaukia vaisingumo dovanos, siunčia dr. Birutė Obelenienė. Ji aštriai atsiliepia apie Pagalbinio apvaisinimo klinikas ir pataria neskubėti į jas, o pirma sužinoti, ką apie nevaisingumo gydymą sako pasaulinio garso specialistai.

Kai žurnalas pasieks skaitytojus visoje Lietuvoje, galbūt valdžios viršūnėse jau regėsime ir pirmuosius mūsų rinkimų vaisius. Tenebus jie apviliantys. Rinkimus žurnale komentuoja Antanas Gailius, Vincentas Vobolevičius... Įsiklausykime: juk krikščioniui būti akylam ir veikliam visuomenės gyvenime, keisti jį į gera niekada nevėlu.

Artuma kviečia lapkritį susitikti Bažnyčios gyvųjų ir visų šventųjų maldoje. Bažnyčia užtaria, kai nelengva atsisveikinti. Ji ir toliau palaiko mūsų bendrystę. Juk nesant bendrystės, nelieka ir gyvenimo – taip pat ir amžinojo...

Linkim ramybės ir apmąstymo laiko su mūsų žurnalu.