Visi Šventieji

Matydamas minias, Jėzus užkopė į kalną ir atsisėdo. Prie jo prisiartino mokiniai. Atvėręs lūpas jis mokė:

„Palaiminti turintys vargdienio dvasią: jų yra dangaus karalystė.
Palaiminti liūdintys: jie bus paguosti.
Palaiminti romieji: jie paveldės žemę.
Palaiminti alkstantys ir trokštantys teisumo: jie bus pasotinti.
Palaiminti gailestingieji: jie susilauks gailestingumo.
Palaiminti tyraširdžiai: jie regės Dievą.
Palaiminti taikdariai: jie bus vadinami Dievo vaikais.
Palaiminti persekiojami dėl teisumo: jų yra dangaus karalystė.
Palaiminti jūs, kai dėl manęs jus niekina ir persekioja bei meluodami visaip šmeižia.

Būkite linksmi ir džiūgaukite, nes jūsų laukia gausus atlygis danguje.“ (Mt 5, 1–12a)

MŪSŲ ŠVENTUMAS, mons. Adolfas Grušas

Mes nepavargstame vis iš naujo klausytis devynių Viešpaties palaiminimų… Vienus jų jau išmokome mintinai, kai kurių niekai neįstengiame suprasti. Tačiau visuomet jie skamba tarsi švelnus pasakojimas apie pasaulį, kuriame viešpatauja gėris, nuoširdumas ir bendrystė, kur nėra jokios prievartos. Juose kalbama apie tai, jog egzistuoja kitokie gyvenimo santykiai, kai žmonės yra vienas kitam broliais ir drauge Dievo bičiuliais, kai moka mylėti dangų ir saugoti žemę, besiilgintys dangaus ir kartu įsimylėję šį sunkų ir maištingą laikmetį.

Tokius žmones mes vadiname šventaisiais…

Šventieji yra būtini pasauliui,, kad jo istorija nepasisuktų atgal. Reikalingi ir palaiminimai, nes jie rodo ir kitokias galimybes judėti pirmyn. Jėzus sako, kad yra palaiminti romieji, nes jie paveldės žemę, kad tiktai tie, kurių širdyse viešpatauja taika, gali užtikrinti pasaulio ateitį ir apskritai leidžia kalbėti apie kažkokią ateitį. Nuolatinėje ir ilgoje gyvenimo kelionėje vien tik teisieji, tie, kuriems teko daugiausiais kentėti, sugeba kitus vesti pirmyn ir į dvasios aukštumas. Visur, tiek mūsų šeimose, tiek pasaulio istorijoje galime pastebėti, kad tyros širdies žmonės moka nurodyti kelią, tie, kam teko daug verkti, įžvelgia toliau, o gailestingas žmogus visuomet padės suklupusiam viską pradėti iš naujo.

Mes tikime, kad Dievas gyvena žmonijos istorijoje, skelbia ir neša taiką ir ramybę. Jis tai daro per palaiminimų žmones: taikiuosius, kurie sutaikina kitus.

Evangelijoje palaiminimai yra tarsi šventumo kelio ženklai. Verta pastebėti, kad juose nekalbama apie nepaprastus, išskirtinius reiškinius, bet apie kasdienybę. Tai tie darbai ir jausmai su kuriais susiduriame kasdien: rūpesčiai, viltys, ašaros, mūsų kasdieninė duona. Palaimintųjų sąraše telpame visi: vargšai, liūdintieji, nesuprastieji. Čia yra ir tyraširdžiai, kurių nevertina suteptos širdies žmonės, o taip pat ir besidžiaugiantys pasaulio gėrybėmis, bet mokantys pasiekti ir dvasios gelmes, pasidalyti tikromis ir giliomis emocijomis su kitais. Čia telpa ir ašarų šventumas tų, kurie daug verkė ir todėl tapo brangiausiu Dievo turtu…

Palaiminimuose mes sau atskleidžiame devynis Kristaus ir žmogaus veido bruožus. Turime tik suvokti ir pripažinti: tarp šių devynių žodžių yra vienas, paskelbtas ir parašytas asmeniškai mums. Šį žodį būtina išgirsti ir įvykdyti, nes jame slypi mūsų pasiuntinybė ir mūsų laimė, tik jo dėka tapsime tikrais Dievo vaikais. Šis palaiminimas yra mūsų kelionės, atliekamos ne dėl savęs, o dėl pasaulio, ženklas.  Juk pasauliui visuomet reikalingi pavyzdžiai, apie kuriuos galima pasakoti kitiems, geri darbai, kuriuos galima priešpastatyti blogiui, tyros ir laisvos širdys, kurioms rūpi kiekvieno žmogaus laimė.

Gi Dievas galiausiai pasirūpins jais visais: „Palaiminti jūs!…“