Trisdešimt pirmasis eilinis sekmadienis

Atvykęs į Jerichą, Jėzus ėjo per miestą. Ten buvo žmogus, vardu Zachiejus, muitininkų viršininkas ir turtuolis. Jis troško pamatyti Jėzų, koks jis esąs, bet negalėjo per minią, nes pats buvo žemo ūgio. Zachiejus užbėgo priekin ir įlipo į šilkmedį, kad galėtų jį pamatyti, nes jis turėjo tenai praeiti. Atėjęs į tą vietą ir pažvelgęs aukštyn, Jėzus tarė: „Zachiejau, greit lipk žemyn! Man reikia šiandien apsilankyti tavo namuose“. Šis skubiai nulipo ir su džiaugsmu priėmė jį. Tai matydami, visi murmėjo: „Pas nusidėjėlį nuėjo į svečius!“ O Zachiejus atsistojęs prabilo į Viešpatį: „Štai, Viešpatie, pusę savo turto atiduodu vargšams ir, jei ką nors nuskriaudžiau, grąžinsiu keturgubai“. Jėzus tarė: „Į šiuos namus šiandien atėjo išganymas, nes ir jis yra Abraomo palikuonis. Žmogaus Sūnus atėjo ieškoti ir gelbėti, kas buvo pražuvę“. (Lk 19,1-10)

SUSITIKIMO GALYBĖ, mons. Adolfas Grušas

„Jis troško pamatyti Jėzų“… Zachiejus norėjo tik pamatyti Jėzų ir neturėjo vilties pasikalbėti su Juo. Pagaliau ką Jericho muitininkas, besikraunantis turtus savo tautiečių sąskaita, būtų galėjęs pasakyti vargšų bičiuliui?! Be to, Jėzų supo žmonių siena, o pats Zachiejus buvo žemo ūgio. Atrodytų, belieka tik atsisakyti tuščių vilčių.

Tačiau Zachiejus, tas didelis mažas žmogus, suvokdamas savo ribotumą, su juo nesitaiksto, nepasiduoda savigraužai, nepaskęsta kompleksuose, bet randa išeitį - tai medis, augantis šalia kelio. Muitininkų viršininkas turi drąsos įvykdyti savo troškimus, elgiasi pagal įsitikinimus, nepasiduodamas baimei, ir pakelės medis tampa jo laisvės išraiška. Evangelijos žinia visuomet yra susijusi su laisve ir, artėjant prie Kristaus, vidinė laisvė yra būtina.

„Pažvelgęs aukštyn, Jėzus tarė“… Visiškai netikėtai Jėzus prabyla į Zachiejų, pavadina jį vardu, atrodo, tarsi Jeriche būtų ieškojęs tik jo vieno, ir pats pasisiūlo ateiti pas jį į svečius. Sugriūna visi barjerai: tas, kurį Zachiejus troško tik pamatyti, pasirodo esąs tuo, kuris kelia akis aukštyn, norėdamas pats pažvelgti į Zachiejų. Žvilgsnis iš apačios, atrodytų, lyg pats Jėzus būtų mažesnis už mažąjį Zachiejų… Ieškotojas tampa ieškomuoju, trokštantysis pasidaro trokštamuoju, mylintysis suvokia esąs mylimas. Kaip tik tada prasideda šventė…

„Man reikia šiandien apsilankyti tavo namuose“… Tai Dievo noras ir pareiga: „man reikia“. Drauge tai ir mūsų stiprybė, mūsų žmogiškos istorijos viršūnė: Dievui reikia mūsų. Jis ateina pas mus ne dėl mūsų prašymų ar puikaus elgesio. Dievui „reikia apsilankyti“ todėl, kad tai išplaukia iš Jo prigimties, todėl, kad mes Jam rūpime, todėl kad Jam reikia mūsų. Visa mūsų krikščioniškoji viltis pagrįsta tuo, kad Dievui „reikia ateiti“ ir Jis ateina, atsiliepdamas į mūsų troškimą, ateina, nes jam to „reikia“.

„Visi murmėjo: „Pas nusidėjėlį nuėjo į svečius“…  Nuostabus Zachiejaus susitikimas su Jėzumi pradžioje vyksta tyloje. Jėzui nėra reikalo kalbėti, priekaištauti ar pamokslauti, nes Zachiejaus atsivertimui pakanka vien šito susitikimo. Visuomet, susitikus sėkmės gyvenime pasiekusį žmogų, kyla noras įtikėti žmogaus jėgomis. Susidūrę su Dievu, kuris neketina teisti ar smerkti, mes išlaisvėjame dvasia, o suvokę Dievo palankumą, atrandame draugystę.

Zachiejus, iki tol gyvenęs egoizmo ir išnaudojimo aplinkoje, susitikęs Jėzų, suvokia, kad tikroji gyvenimo prasmė yra visiškai kitokia. Skriaudas daręs žmogus ne vien tik nustoja tai daręs, tačiau dabar, šią akimirką, atsisako pusės savo turto vargšų naudai ir pažada keturgubai atlyginti iki tol nuskriaustiesiems. Tai tikras posūkis gyvenime, atsivertimas. Zachiejus daro daugiau, negu  reikalauja Įstatymas, gal kiek mažiau, nei būtų norėjęs Jėzus, tačiau tai daro laisva valia. Zachiejus iki tol neturėjo ketinimų keisti gyvenimo, jis norėjo vien tik pamatyti Jėzų. Šis susitikimas atvedė jį prie atsivertimo. Atsivertimas nebuvo išankstine sąlyga, nes Jėzus jokių sąlygų ir nekėlė, kadangi tokią malonę įmanoma priimti tik laisva valia. Drauge tai tampa papiktinimu mūsų širdyse gyvenančiam moralizuotojui. Juk mes visuomet manome, kad susitikimas su Kristumi taps atlyginimu už mūsų garbingą ir dorą elgesį, tuo tarpu iš tikrųjų mūsų gyvenimas pasikeis tik tada, kai Jį susitiksime.

Iš tikrųjų Kristus jau yra kelyje pas mus. Kiekviename pasaulio kelyje yra Jerichas, ten yra kiekvienam mažam žmogui skirtas medis, ir kiekvienam iš mūsų skirtas Jėzaus žvilgsnis.

Ir Viešpats jau šiandien nori apsilankyti mūsų namuose…