Dvidešimt aštuntasis eilinis sekmadienis

Keliaujant į Jeruzalę, teko Jėzui eiti tarp Samarijos ir Galilėjos. Įeinantį į vieną kaimą, jį pasitiko dešimt raupsuotų vyrų. Jie sustojo atstu ir garsiai šaukė: „Jėzau, Mokytojau, pasigailėk mūsų!“ Pažvelgęs į juos, Jėzus pasakė: „Eikite, pasirodykite kunigams!“ Ir beeidami jie pasveiko. Vienas iš jų, pamatęs, kad išgijo, sugrįžo atgal, balsu šlovindamas Dievą. Jis dėkodamas parpuolė Jėzui po kojų. Tai buvo samarietis. Jėzus paklausė: „Argi ne dešimtis pasveiko? Kur dar devyni? Niekas nepanorėjo sugrįžti ir atiduoti Dievui garbę, kaip tik šitas svetimtautis!“ Ir tarė jam: „Kelkis, eik! Tavo tikėjimas išgelbėjo tave“. (Lk 17, 11-19)

KELIAS PAS DIEVĄ, mons. Adolfas Grušas

Dešimt raupsuotųjų  „sustojo atstu“. Jie slėpė savo rankas, kurioms jau nebebuvo lemta glostyti savo vaikų galvučių ir vien tik garsiai šaukė: „Jėzau, Mokytojau, pasigailėk mūsų!“

Pamatęs juos Viešpats negaišo nė sekundės. Jis suprato, kad šie vyrai skaudžiai kenčia jau ilgą laiką, todėl nenorėjo dar ilgiau tęsti šios kankynės ir tarė jiems: „Eikite, pasirodykite kunigams.“ Ir viskas… Eikite, nes jau esate sveiki, nors patys to dar nematote. Nuo susitikimo su Jėzumi akimirkos į šių žmonių širdis įžengė kitokia ateitis. Pakilęs iš savo skausmo ir besileidžiantis į kelionę žmogus yra pasitikėjimo Dievu ir savo ateitimi liudytojas. Lygiai taip pat galime tvirtinti, kad mūsų pasaulio ateitis taip pat priklauso nuo žmonių sugebėjimo pasitikėti Dievu ir vieni kitais.

Beeidami jie pasveiko… Paklusdami Jėzaus paliepimui, raupsuotieji leidosi į jiems draudžiamą kelionę. Pagal to meto įstatymus jie privalėjo laikytis atokiai nuo gyvenamų vietų ir visus praeivius garsiai įspėti apie tai, jog serga šia baisia užkrečiama liga. Jie gi eina pas sveikuosius. Nors jų kūnuose aiškiai matomos raupsų žymės, tačiau dar akivaizdesnė yra jų viltis, o Jėzaus ištarti žodžiai svarbesni už visas žaizdas ir baimę.

Pasveiko dešimt vyrų, tačiau tik vienas iš jų buvo ne tik pagydytas, bet ir išgelbėtas. Sugrįžusiajam padėkoti Jėzus sako: „Tavo tikėjimas išgelbėjo tave“. Skaitydami Evangeliją galime rasti daugybę liudijimų apie pagydytus žmones, tačiau neaišku, kiek iš patyrusiųjų pagydymo dovaną palietė ir išgelbėjimo malonė. Kiek iš tų, kurių kūnas pasveiko, atrado ir naują santykį su Dievu, su žmonėmis, su pačiais savimi?

Devyniems, kurie nebesugrįžo pas Jėzų, pakako kūno sveikatos. Jie nesugrįžo, nes pasijuto pakankamai laimingi, taip kaip savo laime gėrisi žmogus, išsipildžius svajonėms, kuomet netgi Dievas, atrodo nelabai reikalingas. Jėzus nesmerkia tų žmonių, nes džiaugiasi dėl jų taip, kaip prieš tai jautė skausmą dėl jų patiriamos kančios. Ko gero, jie negrįžo ir todėl, kad manė, jog sveikata yra tai, kas jiems priklauso pagal prigimtį, nelaikydami jos iš Dievo gauta dovana. Sveikata jiems buvo jų teisė, todėl jie neįvertino stebuklo, tuo tarpu kiekvienas stebuklas yra dar nebaigta istorija, tik jos pradžia, nes žmogus – tai ne vien tik kūnas. Tikroji stebuklo prasmė atsiskleidžia tada, kai nuo pagydymo ateinama į išgelbėjimą, kai sugebama atrasti pilnutinį gyvenimą, atskleidžiant sau bendrystę su Davėju, o ne vien tik su Jo dovana. Dievas pats save dovanoja mums, ir Jo gyvenimas įeina į mūsų gyvenimą. Tada žmogus tampa „išgelbėtu“.

Todėl ir sugrįžusio padėkoti Jėzui samariečio asmenyje svarbi yra ne padėka,- atrodytų, lyg Dievas būtų ištroškęs mūsų padėkos žodžių, kaip atlyginimo už mums padarytą gera. Ne, buvęs raupsuotasis yra išgelbėtas ne todėl, kad sukorė tą patį kelio gabalą sugrįždamas pas Jėzų, ne dėl tikro ar tariamo šventumo ar parodyto dėkingumo jausmo, bet todėl, kad jam buvo svarbi bendrystė. Ją jis parodė savo ilgesiu ir noru priklausyti Dievui: „sugrįžo atgal, balsu šlovindamas Dievą. Jis dėkodamas parpuolė Jėzui po kojų“. Jį vedė ne Įstatymo nuostatos, bet jo širdis.

Pas Dievą sugrįžęs žmogus…