2016-09-27 16:05:00

Kolumbija: istorinis taikos susitarimas ir kardinolo Parolin vedama malda už taiką


Rugsėjo 26 dieną Kolumbijoje, Kartachenos mieste, buvo pasirašytas susitarimas dėl taikos tarp vyriausybės ir didžiausios sukilėlių grupuotės FARC (Ginkluotųjų Kolumbijos revoliucinių pajėgų), kuriuo užbaigiamas vienas iš ilgiausiai pasaulyje, virš pusę amžiaus trunkančių pilietinių karų. Taikytis bandyta ir anksčiau, tačiau be didesnių rezultatų. Tačiau šį kartą, rodos, susitaikymo procesas paruoštas rimtai ir atsakingai. Tai pripažįstant susitarimo pasirašymo ceremonijoje dalyvavo Jungtinių Tautų generalinis sekretorius Ban Ki-moon, JAV valstybės sekretorius John Kerry, penkiolika Amerikos valstybių prezidentų, aukšto rango Europos Sąjungos delegacija, kitų tarptautinių organizacijų delegacijos, taip pat kardinolas Pietro Parolin, Popiežiaus valstybės sekretorius, Vatikano diplomatijos šefas. Toks tarptautinės bendruomenės dėmesys taip pat rodo, kad Kolumbijos konfliktas įtakojo ne vien krašto populiaciją, bet ir daug aplinkinių valstybių.

Formaliai konfliktas tarp vyriausybės ir FARC, įkvėptos marksistinės – leninistinės doktrinos, prasidėjo 1964 metais. Tačiau konflikto prielaidos toli gražu neišsitenka tokiame apibūdinime. Viena vertus, jis gimė iš socialinių ir politinių skilimų, kurie siekia dar devynioliktąjį amžių. Kita vertus, jį maitino objektyvios priežastys, kaip kad beviltiškas skurdas ir nelygybė, politiniai persekiojimai, valstybės korupcija ir galingųjų savivalė. Prie to savo laiku prisidėjo tarptautinės varžybos dėl galios Šaltojo karo metu, nusikaltėliškų grupuočių veikla, stambių ekonominių susivienijimų interesai.

Tai atsispindi ir pačiame taikos susitarime, kuris neapsiriboja vien ginklų sudėjimu, bet yra platus įsipareigojimas įvykdyti socialines ir konstitucines reformas: beveik trijų šimtų puslapių susitarimas buvo ruošiamas keletą metų. Jis numato esminę žemės ūkio reformą – milijono hektarų išdalijimą smulkiems ir vidutiniams žemdirbiams. Tai priemonė prieš kraštutinį skurdą ir asmenų išnaudojimą provincijose, kuris buvo viena iš priežasčių, dėl FARC turėjo pakankamai platų palaikymą tarp paprastų žmonių. Kita susitarimo dalis numato mechanizmus, kurie leis oficialiojoje politikoje dalyvauti FARC ir kitiems iki šiol disidentiniams judėjimams. Tai svarbus punktas, žinant, kad per pastaruosius tūkstančiai politinių oponentų „dingo“ – buvo nužudyti provyriausybinių sukarintų grupuočių, užsimaskavusių kariuomenės būrių ir pan. Dar viena susitarimo dalis liečia konflikto aukas, kurių skaičius vertinamas, nuo konflikto pradžios, penkiais milijonais. Tarp jų yra mažiausiai 220 tūkstančių žuvo, nors yra kalbančių apie dvigubai didesnį skaičių, o kiti patyrė didžiulius teisių pažeidimus – smurtą, įkalinimą, trėmimus, konfiskaciją ir pan. Numatyti būdai atitaisyti teisingumą jų atžvilgiu. Kalbant apie teisingumą kovojusiems pusėms, maždaug septyniolikai tūkstančių FARC kovotojų, buvusių ar šiuo metu tebesančių džiunglėse, numatyta bendra amnestija ir integracijos į normalų gyvenimą būdai. Tačiau tie, kurie įvykdė veiksmus, kurie gali būti apibūdinti kaip karo nusikaltimai – bus teisiami ir įkalinami iki 8 metų, jei bendradarbiaus, ir iki 20 metų, jei nebendradarbiaus su teisingumu. Ta pati taisyklė galios ir vyriausybinių pajėgų nariams, kurie įvykdė panašius nusikaltimus. FARC taip pat įsipareigoja nutraukti savo dalyvavimą narkotinių medžiagų auginime ir prekyboje bei žmonių grobime už išpirkas – tai jai buvo būdai finansuoti savo veiklą.

Spalio 2 dieną Kolumbijoje bus surengtas referendumas, kviečiant piliečius pasisakyti dėl taikos susitarimo. Apklausos rodo, kad jam pritaria per 70 procentų rinkėjų. Po to darbo imsis įstatymdaviai, susitarimo turinį paversdami normomis. Lygiagrečiai turės prasidėti ir realus FARC nusiginklavimas.

Taikos susitarimo diena susidėjo iš trijų svarbių dalių, kurias visas tiesiogiai transliavo valstybinė televizija. Pirmiausia, tai bendras priėmimas ir pareiškimai ryte, pats pasirašymo aktas pavakare, o per vidurį – malda už susitaikymą šv. Petro Klavero bažnyčioje, dalyvaujant Kolumbijos ir kitų valstybių vadovams, Ispanijos karaliui, kitoms ta proga atvykusioms delegacijoms. Maldai vadovavo kardinolas Parolin. Čia verta pridurti, kad taikos susitarimo pasirašymui vieta parinkta neatsitiktinai. Kaip yra pasakęs Kolumbijos prezidentas Manuel Santos, „šv. Petras Klaveras buvo paskelbtas žmogaus teisių gynėju ir šiame (derybų) procese aukos ir jų teisės buvo dėmesio centre. Todėl pasirinkome Kartacheną, miestą, kuriame gyveno ir mirė šventas ispanų jėzuitas“. Šis XVI amžiaus šventasis virš keturiasdešimties metų herojiškai darbavosi tarp juodaodžių vergų, stengdamasis palengvinti jų dalią, apginti juos, sulaukdamas daugelio amžininkų priešiškumo, atsisakymo net kalbėtis su juo. Savo homilijoje kardinolas Parolin priminė, kad šventojo kūnas ilsisi po bažnyčios altoriumi.

Jis taip pat visiems perdavė popiežiaus Pranciškaus sveikinimus, dėmesį ir padrąsinimą taikos procese, tuo pat metu gerbiant visų laisvą valią.

„Geriausias metodas geresnės ateities pradžiai yra atstatyti orumą to, kuris kenčia ir dėl to reikia prie jo prisiartinti be dvejonių, net susitapatinti su juo. Kitais žodžiais, taika, kurios trokšta Kolumbija, nėra vien būtiname struktūrų tobulinime, bet ypač asmens „atstatyme“: pastaruosius dešimtmečius šią šalį žalojusių konfliktų giliosios šaknys yra širdies žaizdose. Tik Dievas duoda jėgų spręsti tokias problemas ir ypač susitapatinti su kenčiančiais nuo jų“. Tad, pasak kardinolo, šis maldos susitikimas yra pasitikėjimo Dievu ir malda į Dievą parodymas. „Ši liturgija yra kreipimasis į Viešpatį, kuris gali suteikti tai, kas paprastai neįmanoma vien žmogiškomis jėgomis: šviesą keliui ir sprendimams, kuriuos kolumbiečiai turi priimti laisvai, ištvermę pagarboje, klausymesi ir dialoge, kurie turi lydėti tokius sprendimus“. Ganytojas priminė „Kalno palaiminimus“, kurie tinka tiems kolumbiečiams, kurie romūs, gailestingi, tyraširdžiai, taikdariai, neteisingai persekiojami. Galiausiai, jis pridūrė, kad katalikų Bažnyčia remia socialinę santarvę ir priešinasi asmenų orumo pamynimui, bet jos tikėjimas nėra priešiškas pasaulietiškumui, kuris gerbia skirtingas pilietinės sferos ir dvasingumo kompetencijas. (Vatikano radijas) 








All the contents on this site are copyrighted ©.