Paskutinė prezidento Obamos kalba JTO ir religija

Rugsėjo 20-ąją dieną Barackas Obama paskutinį kartą kaip JAV prezidentas kalbėjo Jungtinių Tautų asamblėjoje, kreipdamasis į iš viso pasaulio atvykusius valstybių vadovus. Jis kalbėjo, viena vertus, kaip galingiausios, tad ir didžiulę atsakomybę turinčios pasaulio valstybės lyderis, kita vertus, kaip įsitikinęs demokratinio pasaulio, kuris vadovaujasi laisvės, lygybės, žmogaus teisių principais, atstovas.

Apžvelgdamas situaciją savo šalyje ir visame pasaulyje, prezidentas Obama ne kartą paminėjo religiją ir tikėjimą. Šias užuominas galima sugrupuoti į dvi grupes. Viena, religija pateikiama kaip tapatybė ir priklausomybė tam tikrai bendruomenei, panašiai kaip ir priklausomybė tautai, genčiai, tam tikrai kultūrinei tradicijai. Pripažindamas, kad žmonės iš tokių tapatybių semiasi prasmės ir kad jos turi būti gerbiamos, prezidentas Obama kalbėjo ir apie jų gimdomus potencialius konfliktus bei pasidalijimus. JAV prezidento Obama mintys šiuo klausimu koncentruotos šioje citatoje: „Aš netikiu, kad pažanga yra įmanoma, jei troškimas išsaugoti savo tapatybes tampa impulsu nužmoginti arba dominuoti kitą grupę“.

JAV išeinantis lyderis iliustruoja, kad „jei mūsų religija skatina persekioti kitatikius, jei įkaliname ar sumušame žmones, kurie yra gėjai, jei mūsų tradicijos skatina neleisti mergaitėms eiti į mokyklą, jei diskriminuojame pagal rasę, tautybę ar kilmę, tada trapūs civilizacijos saitai sutrupės. Pasaulis yra pernelyg mažas, mes pernelyg arti vienas kitą, kad remtumėmės šiais senais mąstymo keliais“.

Šios JAV prezidento pastabos nėra naujas dalykas ir ne kartą jas buvo galima išgirsti religinių lyderių lūpose. Štai citata iš popiežiaus Pranciškaus kalbos, pasakytos lygiai prieš metus, per kelionę JAV, 2015 rugsėjo 24 dieną, kreipiantis į šalies kongresą: „Visi pilnai suprantame ir esame stipriai susirūpinę dėl neraminančios šiandieninės socialinės ir politinės pasaulio padėties. Mūsų pasaulis tampa vieta, kur vis daugiau smurtingų konfliktų ir brutalių žiaurumų, daromų net Dievo vardu. Žinome, kad jokia religija neturi imuniteto individualiai apgaulei ar ideologiniam ekstremizmui. Tai reiškia, kad turime būti atidūs kiekvienam fundamentalizmui, religiniam ir kitokios prigimties. Būtina delikati pusiausvyra kovojant prieš prievartą, atliekamą religijos, ideologijos ar ekonominės sistemos vardu, tuo pat metu išsaugant religijos laisvę, minties laisvę ir individualias laisves“.

Tačiau prezidento kalboje yra ir kitas kalbėjimo apie religiją siūlas. Čia religija yra ne vien rizikinga tapatybė, kuri kaip ir nereliginiu pagrindu sukurtos tapatybės, gali vienus pastatyti prieš kitus, bet, priešingai, vienus gali pastatyti greta kitų už laisvę, už teisingumą, už teises. JAV prezidentas primena „tuo metu radikalią idėją“, pagal kurią buvo kuriamos Jungtinės Valstijos, jos politinė santvarka – „žmogiškų būtybių, turinčių Dievo suteiktas teises, laisvės idėją“.

Prezidentas Obama cituoja, kaip jau ne kartą, Jungtinių Valstijų protestantų pastorių ir pilietinių teisių juodaodį lyderį, nužudytą dėl savo veiklos, Martyną Liuterį Kingą Jr. Šis istorinis JAV veikėjas iš kalėjimo celės rašė – „Žmogaus pažanga niekada nejuda neišvengiamybės ratais, bet pasiekiama per nenuilstančias pastangas žmonių, kurie nori būti Dievo bendradarbiais“.

Ši Martyno Liuterio Kingo pastaba ataidi pačiuose paskutiniuose ir užbaigiamuosiuose prezidento Obama kalbos žodžiuose, kurie pasakyti ne vien aprašomąja nuostata, iš analitinių pozicijų, bet su daug asmeniškesne intonacija – „štai tuo aš tikiu: visi mes galime būti Dievo bendradarbiais. Ir mūsų lyderystė, mūsų vyriausybės, šios Jungtinės Tautos turėtų atspindėti šią nepaneigiamą tiesą“. (Vatikano radijas)