Dvidešimt penktasis eilinis sekmadienis

Jėzus kalbėjo savo mokiniams: „Buvo vienas turtingas žmogus. Jis turėjo prievaizdą. Tas buvo jam apskųstas, esą eikvojąs jo turtą. Tuomet, pasišaukęs jį, turtuolis pasakė: 'Ką aš girdžiu apie tave šnekant?! Duok savo prievaizdavimo apyskaitą, nes jau nebegalėsi būti prievaizdu'. O tasai tarė sau: 'Ką veiksiu, kad šeimininkas atima iš manęs prievaizdavimą? Kasti neįstengiu, o elgetauti man gėda. Jau žinau, ką daryti, kad žmonės mane priimtų į savo namus, kai būsiu atleistas iš tarnybos'. Jis pasikvietė po vieną savo šeimininko skolininkus ir klausė pirmąjį: 'Kiek tu skolingas mano šeimininkui?' Šis atsakė: 'Šimtą statinių aliejaus'. Tada jis tarė: 'Imk savo skolos raštą, sėsk ir tuoj pat rašyk: penkiasdešimt'. Paskui klausė kitą: 'O kiek tu skolingas?' Anas atsakė: 'Šimtą saikų kviečių'. Jis tarė: 'Imk skolos raštą ir rašyk: aštuoniasdešimt'. Šeimininkas pagyrė suktąjį prievaizdą, kad jis gudriai pasielgęs. Šio pasaulio vaikai apsukresni tarp panašių į save negu šviesos vaikai“. „Taip pat ir aš jums sakau: darykitės bičiulių su apgaulinga Mamona, kad, galui atėjus, jie priimtų jus į amžinąsias padangtes. Kas ištikimas mažmožiuose, tas ištikimas ir didžiuose dalykuose, o kas nesąžiningas mažmožiuose, tas nesąžiningas ir dideliuose dalykuose. Jei tad jūs nepasirodėte patikimi tvarkydami apgaulingą Mamoną, tai kas patikės jums tikrąsias gėrybes?! Ir jeigu nebuvote patikimi su svetimu daiktu, tai kas jums duos tai, kas jūsų?!“ „Joks tarnas negali tarnauti dviem šeimininkams: arba jis vieno nekęs, o kitą mylės, arba prie vieno bus prisirišęs, o kitą nieku vers. Negalite tarnauti Dievui ir Mamonai“. (Lk 16, 1–13)

TIKRASIS TURTAS (mons. Adolfas Grušas)

Visais laikais tikintieji, sužavėti Kristaus mokymo, savo širdyje kėlė klausimą: ką reikia padaryti, kad pasaulis pasikeistų? Šis klausimas nėra naujas. Tikriausiai visuomet žmogui atrodo, kad jo gyvenamoji aplinka yra bloga, kad reiktų siekti kažko teisingesnio ir geresnio, nors, galiausiai, tegul garsiai ir neišsakytas, už viso to slepiasi vienas noras: ką padaryti, kad man pačiam šioje žemėje būtų gera? Garsiai, žinome, kalbame apie išnaudojimą, neteisingumą, kapitalo diktatūrą - ir esame teisūs.

Anksčiau Prisikėlusiojo mokiniai taip pat ieškojo atsakymų į šį klausimą: kūrė solidarias bendruomenes, gailestinga meilė buvo būtina dvasinio gyvenimo sąlyga, buvo statomos prieglaudos, labdaringos ligoninės. Vėliau krikščionims darbdaviams buvo primenama, kad jie įpareigoti visų pirma elgtis kaip krikščionys, o jau paskui, kaip savininkai.

Dabar gi, susidūrę su nauja ekonomine tikrove, globalizacija, viską valdančia ir suryjančia rinka, suvokdami, kad pagrindiniu visuomenės gerovės rodikliu jau seniai tapo gaunamos pajamos, matydami, kad tuo yra paremta politika, karai ir ateities planavimas, jaučiamės pasimetę…

Šio sekmadienio Evangelija mums duoda tam tikrus atskaitos taškus.

Visų pirma ji byloja mums apie tai, kad tikras turtas slypi ne piniginėje, bet širdyje, tikrąją žmogaus vertę sudaro ne pinigų kiekis, bet mokėjimas su jais elgtis. Kadangi, tikriausiai, nė vienas iš mūsų savęs nepriskaičiuos prie pasaulio turtuolių, šie teiginiai gali sukelti netikros ramybės jausmą, atsieit, pavojus šia prasme išklysti iš doros kelio mums negresia. Tačiau iš tiesų net ir turint labai nedaug turto, galime taip prie jo prisirišti, jog nebematysime savo pagrindinio tikslo – Dievo karalystės.

Prievaizdas, apie kurį savo palyginime kalba Jėzus, ko gero, buvo ne tiek nesąžiningas, kiek nerūpestingas. Taip atsitinka ilgą laiką savo pareigas einantiems viršininkams, kurie, pradžioje parodę gal ir perdėtą uolumą, vėliau leidžiasi užliūliuojami įsitikinimo, kad jų sprendimai yra patys teisingiausi. Viskas, atrodo, eina savo vaga, o noro kažką tikrinti jau ir nebelieka, tad galų gale su nuostaba konstatuojama, kad darbe atsirado trūkumų, ir viskas tikrai nėra taip puiku, kaip atrodė iki tol.

Palyginimo prievaizdas, galvodamas apie savo ateitį, mėgina susitarti su savo šeimininko skolininkais, ir, kaip gali susidaryti įspūdis, liepia jiems suklastoti skolos raštus. Net keista, kad už tokį savo elgesį jis susilaukia šeimininko pagyrimo, o ir pats Jėzus pagiria jo apsukrumą (ne suktumą!), drauge liūdnokai atsidusdamas: „Šio pasaulio vaikai apsukresni tarp panašių į save, negu šviesos vaikai“. Kaip tik tokio apsukrumo dažnai pritrūksta mūsų pavargusioms krikščionių bendruomenėms, kurios daug dėmesio skiria įvairioms pamaldumo formoms, šiek – tiek moralizuoja kitus, negyvenančius, taip, kaip jos nariai, tačiau stokoja drąsos atsiversti, kalbėtis, mąstyti apie ateitį.

Jėzaus palyginime minimo šeimininko elgesys galėtų atrodyti keistokas. Sunku būtų įsivaizduoti, kad koks nors savininkas, sužinojęs apie jam padarytą skriaudą, tai nutylėtų ir dar pagirtų nuostolį padariusį žmogų. Būtų labiau panašu į tai, kad prievaizdas gaudavo procentą nuo šeimininko pajamų, kuris sudarė jo atlyginimą. Šitaip vertinant situaciją reikštų, kad prievaizdas atsisakė to, kas priklauso jam, kad galėtų sumažinti skolininkams tenkančią naštą. Tuo jis užsitikrina sau ramią ateitį ir šeimininko skolininkų paramą.

Jėzus todėl ir ragina „darytis bičiulių iš nešvaraus pinigo“, atsisakyti to, kas priklauso mums, kad duotume kitam. Tai gali būti mūsų patirtis, laikas, pinigai… svarbu tik, kad tai būtų padaryta teisingai. Jėzaus mokinys gali gyventi, išlaikydamas sielos ramybę, nebūdamas savo turto įkaitu. Jeigu esame Kristaus mokiniai, žinome, ko esame verti mes patys, žinome, ko yra verti kiti žmonės ir siekiame darbuotis taip, kad tai teiktų naudą ir kitiems žmonėms, kad tiek mūsų, tiek kitų žmonių gyvenimas atitiktų Evangelijos dvasią.

Jėzus nėra tuščias moralizuotojas: Jis nesako, kad pinigai yra nereikalingi, tačiau primena, kad su jais visuomet susijusi didelė rizika, nes jie sukelia viltis gauti tai, ko negali duoti, o Jėzaus mokinys, „šviesos vaikas“ privalo mokėti naudotis jais, netapdamas jų vergu.