Popiežius: gailestingumas tai ne graži idėja, bet konkretūs darbai

Šeštadienio rytą popiežius Pranciškus bendrojoje audiencijoje susitiko su maždaug 40 tūkst. šventųjų metų piligrimų, kurių daugumą sudarė įvairių karitatyvinių organizacijų savanoriai, švenčiantys savo Gailestingumo jubiliejaus dieną, ir sekmadienį vyksiančios Kalkutos Motinos Teresės kanonizacijos proga atvykę maldininkai, taip pat Meilės misionierių kongregacijos seserys bei jų bendradarbiai. Katechezėje popiežius Pranciškus komentavo garsųjį šv. Pauliaus Pirmojo laiško korintiečiams 13-skyriaus himną meilei.

 

Popiežiaus Pranciškaus katechezė

Klausėmės himno meilei, kurį apaštalas Paulius parašė Korinto bendruomenei ir kuris yra  vienas gražiausių tekstų, labiausiai mus įpareigojančių liudyti tikėjimą (plg. 1 Kor 13,1-13). Kiek kartų šv. Paulius savo laiškuose kalba apie meilę, o vis dėlto šis tekstas mums siūlo kažką nepaprastai didingo ir originalaus. Jis tvirtina, kad skirtingai nei tikėjimas ir viltis, meilė niekada nesibaigs. Tuo mes turime būti nepajudinamai įsitikinę. Mūsų gyvenime ir pasaulio istorijoje Dievo meilės niekada nepristigs. Tai meilė, kuri visada yra jauna, veikli, dinamiška, už viską patrauklesnė. Ši meilė ištikima, ji niekada neišduos, nepaisys mūsų prieštaravimų. Tai vaisinga meilė, visada kurianti, nepaisant mūsų tingumo. Mes visi esame šios meilės liudytojai. Dievo meilė išeina mūsų pasitikti; ji kaip patvinusi upė mus užplūsta, bet nepaskandina, o priešingai – ji yra gyvybės sąlyga. „Jei neturėčiau meilės, aš būčiau niekas“, sako šv. Paulius. Jei priimame šią meilę, mūsų gyvenimas atsinaujina. Turėtume iš visų jėgų šaukti: „esu mylimas, nes esu!“

Meilė, apie kurią kalba Apaštalas, nėra abstrakti ar nekonkreti, bet priešingai – šią meilę galime matyti, prie jos prisiliesti, ją asmeniškai patirti. Aukščiausia ir išraiškingiausia šios meilės forma yra Jėzus. Visas jo asmuo ir jo gyvenimas yra konkreti Tėvo meilės išraiška, iki pat kulminacinio momento: „Dievas mums parodė savo meilę tuo, kad Kristus numirė už mus, kai tebebuvome nusidėjėliai“ (Rom 5,8). Štai kas yra meilė! Tai ne žodžiai, bet meilė. Iš Kalvarijos kalno, kur Dievo Sūnaus kančia pasiekė savo aukščiausia laipsnį, teka meilės versmė, kuri naikina visas nuodėmes ir viską atkuria naujam gyvenimui. Visada turėkime neišdildomą tikėjimo tikrumą: Kristus „pamilo mane ir paaukojo save už mane“ (Gal 2,20). Tai iš tiesų nepaprasta tiesa: Kristus mane pamilo ir atidavė save už mane, atidavė save už tave, už tave ir už tave, už visus, už kiekvieną iš mūsų! Niekas negali mūsų atskirti nuo Dievo meilės (plg.  Rom 8,35-39). Meilė yra kilniausia mūsų gyvenimo išraiška ir mes gyvename jos dėka!

Šios esminės tikėjimo tiesos akivaizdoje Bažnyčia niekada negali elgtis taip, kaip su leisgyviu pakelėje gulinčiu žmogumi pasielgė kunigas ir levitas (plg. Lk 10,25-36). Negalime į šalį nukreipti žvilgsnio ir nusigręžti į kitą pusę kad nematytume daugybės skurdo formų, kurios šaukiasi gailestingumo. Nusigręžimas į kitą pusę kad nematytume bado, ligų, žmonių išnaudojimo – tai sunki nuodėmė! Tai šiuolaikinė nuodėmė; mūsų dienų nuodėmė! Mes, krikščionys, negalime taip elgtis. Nebūtume verti priklausyti Bažnyčiai, nebūtume verti krikščionių vardo jei „praeitume pro šalį“, manydami, kad mūsų sąžinė gali būti rami vien dėl to, kad meldžiamės ir sekmadieniais dalyvaujame Mišiose. Ne. Kalvarijos kalnas visada čia pat. Jis neišnyko, netapo gražiu paveikslu, kabančiu mūsų bažnyčiose.

Ta aukščiausio laipsnio atjauta, iš kurios Dievo meilė atiteka į mūsų žmogiškąjį skurdą, kalba mums ir šiandien ir ragina mus daryti gailestingumo darbus. Niekada nepavargsiu kartoti, kad Dievo gailestingumas tai ne graži idėja, bet konkretus darbas. Nėra gailestingumo be konkretumo. Gailestingumas tai ne „probėkšmai“ daromi geri darbai, bet visiškas pasinėrimas į tas situacija, kur yra blogis, liga, badas, kur žmonės išnaudojami. Žmogaus gailestingumas nebus nei tikras gailestingumas, nei tikrai žmoniškas, jei netaps konkretumu kasdieniame gyvenime. Visada galioja apaštalo Jono įspėjimas: „Vaikeliai, nemylėkite žodžiu ar liežuviu, bet darbu ir tiesa“ (1 Jn 3,18). Tikras gailestingumas glūdi mūsų kasdieniniuose darbuose, kurie padaro regimą Dievo veikimą tarp mūsų.

Broliai ir seserys, jūs atstovaujate didžiajam ir įvairiaspalviam savanorystės pasauliui. Jūs esate vienas brangiausių Bažnyčios turtų, nes tai jūs kiekvieną dieną, tyliai ir kukliai suteikiate gailestingumui regimą formą. Jūs esate gailestingumo darbininkai: savo rankomis, savo akimis, kito žmogaus išklausymu, prisilietimu... jūs este darbininkai! Jūs išreiškiate vieną gražiausių žmogaus širdies troškimų – kad būtų mylimas kiekvienas kenčiantis žmogus. Įvairiose situacijose, tarp įvairiausių žmonių poreikių, jūs esate visus pasiekianti ištiesta Bažnyčios ranka. Jūs esate ištiesta Kristaus ranka. Ar kada nors apie tai pagalvojate? Bažnyčios patikimumas priklauso ir nuo jūsų tarnavimo apleistiems vaikams, ligoniams, maisto ir darbo stokojantiems vargšams, senatvės slegiamiems žmonėms, benamiams, kaliniams, pabėgėliams ir imigrantams, stichinių nelaimių aukoms. Visus, kam reikia pagalbos, pasiekia jūsų uolus ir neatlyginamai duodamas liudijimas. Jūs darote regimą Kristaus įsakymą vieni kitiems padėti nešti savo naštas (plg. Gal 6,2; Jn 13,34). Broliai ir seserys, jūs savo rankomis liečiate Kristaus kūną – niekada to neužmirškite. Jūs savo rankomis liečiate Kristaus kūną. Visada dosniai liudykite solidarumą, būkite tvirti liudydami artumą, skubėkite nešti džiaugsmą, įtikinamai guoskite. Dabartiniam pasauliui reikia konkrečių solidarumo ženklų, ypač šiandien paplitus abejingumo pagundai; reikia žmonių, kurie savo gyvenimu sugebėtų priešintis individualizmui, galvojimui tik apie save, nesidomėjimui kenčiančiais broliais. Visada būkite linksmi ir džiaukitės savo tarnyste, bet venkite didžiavimosi, kuris gundo save laikyti geresniais už kitus. Jūsų gailestingumo darbai tebūnie nuolankus ir iškalbus Jėzaus Kristaus darbų pratęsimas. Tai jis pasilenkia prie kenčiančių ir jais pasirūpina. Iš tiesų, „meilė ugdo“ (plg. 1 Kor 8,1) ir diena po dienos padeda mūsų bendruomenės tapti brolybės liudytojomis.

Taip pat kalbėkitės apie tai su Viešpačiu. Darykite kaip (Meilės Misionierių kongregacijos vadovė) sesuo Prema. Ji papasakojo, kaip beldėsi į tabernakulio dureles. Kokią drąsa! Viešpats mus išklauso: šaukitės jo! Viešpats viską mato... Mato daugybę skurdo, daugybę abejingumo, daugybę nusigręžimo į kitą pusę: „tai manęs neliečia, tai man nesvarbu“. Kalbėkitės apie tai su Viešpačiu: „Viešpatie, kodėl? Viešpatie, kodėl? Aš toks silpnas, tad kodėl mane pakvietei šiai tarnystei? Padėk man, suteik jėgų, suteik nuolankumo“. Gailestingumo darbai priklauso nuo tokio pokalbio su gailestinga Jėzaus širdimi.

Rytoj su džiaugsmu matysime Motiną Teresę paskelbtą šventąja. Ji to nusipelnė! Savo duotu gailestingumo liudijimu šiandien ji stoja į nesuskaitomas kitų moterų ir vyrų gretas, kurie savo šventumu liudijo Kristaus meilę. Ir mes sekime jų pavyzdžiu, prašykime malonės būti nuolankiais Dievo įrankiais mažinančiais pasaulyje skurdą, teikiančiais džiaugsmą ir prisikėlimo viltį. Ačiū.

Prieš palaiminimą, kviečiu jus visus tyliai pasimelsti už daugybę kenčiančių žmonių, už nepasakomą skausmą, kurį kenčia visuomenės atstumtieji. Melskitės ir už savanorius, kurie, kaip jūs, eina sutikti Kristaus kūno, jį liečia, gydo, liudija jam artumą. Melskitės ir už tuos žmones, kurie susidūrę su vargu, nusigręžia į kitą pusę ir širdyje sau sako: „manęs tai neliečia, man nesvarbu“. Tyliai pasimelskime.

[tyli malda]

O dabar pasimelskime kartu su Švenčiausiąja Mergele: Sveika, Marija..

[palaiminimas]

(Vatikano radijas)