2016-08-13 12:54:00

Dvidešimtasis eilinis sekmadienis


Jėzus kalbėjo savo mokiniams: „Aš atėjau įžiebti žemėje ugnies ir taip norėčiau, kad ji jau liepsnotų! Aš turiu būti pakrikštytas krikštu ir taip nerimstu, kol tai išsipildys! Gal manote, kad esu atėjęs atnešti žemei ramybės?! Ne, sakau jums, ne ramybės, o nesantarvės. Nuo dabar penki vienuose namuose bus pasidaliję: trys prieš du ir du prieš tris. Tėvas stos prieš sūnų, o sūnus prieš tėvą, motina prieš dukterį, duktė prieš motiną; anyta prieš marčią, ir marti prieš anytą“. (Lk 12, 49-53)

PRIEŠTARAVIMO VERTĖ

Tai, kad Jėzus Kristus istorijoje netapo visiems įtinkančiu ir taikingu personažu, mes jau supratome. Taip pat visiems, tiek tikintiems, tiek netikintiems, aišku, kad jo Evangelija – tai ne vien tik nelengvai suprantama, bet ypač sunkiai įgyvendinama žinia. Vis dėlto, girdėdami šio sekmadienio Mišiose Jo žodžius: „Esu atėjęs atnešti žemėn ne taikos, o nesantarvės“, jaučiamės pasimetę…

Jėzus yra taikos Kunigaikštis ir pirmieji Prisikėlusiojo Viešpaties žodžiai mokiniams buvo „Ramybė jums!“ Apie ramybę giedojo Betliejuje piemenims pasirodę angelai ir tuos žodžius girdėjo prie tuščio kapo atėjusios moterys Velykų rytą. Mes galėtume teisėtai klausti: jeigu visas Dievo Sūnaus žemiškasis gyvenimas savotiškai sutelpa tarp dviejų taiką ir ramybę nešančių žinių, kodėl turime manyti, jog Jo atneštoji Naujiena, Jo asmenybė, Jo istorija reiškia atneštą pasidalijimą? Nejaugi mūsų namuose, kuriuose ir taip nestinga nesusipratimų, turėtų atsirasti dar ir Viešpaties žodžio sukurtas priešiškumas?

Vis tiktai neturėtų būti labai sunku suprasti, kad, stodamas Dievo akivaizdoje, žmogus niekuomet negali jaustis visiškai ramus. Tai, kaip skirtingai mes priimame Gerąją Naujieną, nulemia ir nuolatinį nerimą bei pasidalijimą… ne tą, kuris leidžia dalytis tarpusavyje, bet tą, kuris žmones išskiria į priešingas puses. Ne visi priima Evangeliją, visų pirma, dėl to, kad ji neleidžia žmogui jaustis ramiai ir patogiai, snūduriuojant savo įprastose nuodėmėse. Todėl ir atsitinka, laimei, dažniausiai be didelių dramų, kad vienoje šeimoje yra tikinčių Dievą žmonių ir tų, kurie nieko nenori apie Jį žinoti, yra nuolat besimeldžiančių ir sprogstančių iš pykčio, kai mato kitą besimeldžiantį, vieni mielai eina į bažnyčią, kai tik pasitaiko proga, o kitą užklumpa alergija, vos pamačius uždegtą žvakę. Todėl, nežiūrint išorinio sutarimo ir tarpusavio meilės daugelyje kitų gyvenimo sferų, tos pačios šeimos nariai niekuomet vienodai neatsakys į klausimą, kas yra Jėzus, ir ką Jis jiems reiškia.

Jei tai vyksta šeimos rate, ką bereiktų kalbėti apie visuomenę, susidedančią iš tikinčių, praktikuojančių, abejojančių, indiferentiškų ir priešingų tikėjimui žmonių?! Įstaigos, kur juokiamasi iš pamaldaus draugo, mokyklos, kur bažnyčią lankantis jaunuolis susiduria su patyčiomis, valdžios koridoriai, kur į katalikus kreipiamas išskirtinis dėmesys, susijęs su įtarimu, kad jie visuomet siekia nustumti valstybę į atsilikimą, televizijos laidos, kai tikėjimas visų pirma susiejamas su nesugebėjimu patirti gyvenimo malonumus…

Viešpaties Evangelija, Jo asmenybė visuomet yra prieštaravimo ir pasidalijimo ženklu, todėl kiekvienas mūsų nuolat privalo sąmoningai rinktis savo kelią, suvokdamas, ką tiki, ir ištikimai to laikytis. Krikščionis niekuomet negali manyti esantis geresnis už kitus vien dėl savo tikėjimo, ar tarti, jog prieštaraujantis Kristui ir Jo Evangelijai žmogus yra mažiau vertas Dievo akyse. Išganytojas, kalbėdamas apie pasidalijimą tarp žmonių dėl tikėjimo, tenorėjo pasakyti, jog kiekvienas mūsų neišvengiamai susidurs su visiškai priešinga nuomone ir tame susidūrime būtina išlikti savimi.

Iš tiesų, jei ateitų diena, kuomet krikščionybė nebebūtų prieštaravimo žinia, nepatogia pranašyste, demaskuojančia, kaltinančia blogį, raginančia elgtis sąžiningai, keliančia nepatogius klausimus ir kalbančia apie gyvenimo prasmę, prisitaikytų prie egzistuojančios padėties, tuomet tikrai galėtume sakyti, kad ji pralaimėjo.

Labiausiai nerimą kelia tai, kad blogis, kuris galėtų sunaikinti krikščionybę, ateina ne iš išorės ir ne iš kito tikėjimo, bet yra sąlygojamas pačių krikščionių abejingumo: tai tarsi vanduo, užpiltas ant Kristaus į pasaulį atneštos ugnies…

(Mons. Adolfas Grušas)








All the contents on this site are copyrighted ©.