Šv. Laurynas – antikrikščioniškos ideologijos auka

Rugpjūčio 10 d. Bažnyčios liturginis kalendorius minėjo kankinį diakoną šv. Lauryną. Trečiadienio rytą šv. Laurynui dedikuotoje Genujos katedroje buvo aukojamos vyskupijos globėjo šventės Mišios, kurioms vadovavo Genujos arkivyskupas ir Italijos Vyskupų konferencijos primininkas kard. Angelo Bagnasco.

Diakonas šv. Laurynas buvo nužudytas 258 m. rugpjūčio 10 d. imperatoriaus Valeriano įsakymu. Imperatorius buvo įsitikinęs, kad viena pagonišku kultu paremta valstybinė ideologija garantuos imperijos vienybę. Iš daugumos išsiskiriantys krikščionys buvo suvokiami kaip grėsmė valstybinei ideologijai, dėl to juos reikėjo eliminuoti.

Pasak kardinolo Bagnasco, su panašia mąstysena susiduriame ir šiandien. Pasaulyje tebesitęsia įprastiniai krikščionių persekiojimai, kuriuos pažįstame nuo pat krikščionybės pradžios, tačiau šiandien vis dažniau susiduriame ir su naujomis persekiojimų formomis, labiau rafinuotomis, bet ne mažiau žiauriomis, dažnai legalizuotomis, bet ne mažiau neteisingomis.

Pasak kardinolo, paradoksalu, kad šiandien siekiama marginalizuoti krikščionybę vardan tokių vertybių kaip lygybė, tolerancija, žmogaus teisės; siekiama sukurti naują pasaulinę tvarką be Dievo, vienur iškeliant įvairovę, o kitur ją smarkiai apribojant. Siekiama drastiška suvienodinti pasaulėžiūras ir žmonių elgesio normas, sistemingai naikinami kultūrinių tapatybių skirtumai.

Dabartinio pasaulio krizė, sakė kardinolas, tai visų pirma dvasinė krizė. Sergantis mūsų žemynas nesugeba atsiliepti į dabartinius iššūkius, nes pats yra pasimetęs, iki tokio laipsnio išsižadėjęs savo kultūrinių ir religinių šaknų, kad jam net gėda pripažinti savo tradicijas ir simbolius. Kelias, kuriuo šiandien einama, tai ne kelias į harmoningą ir solidarią Europos Sąjungą, bet į pavojingą ir arogantišką mūsų žemyno kultūros perkūrimą.

Šv. Laurynas tapo kultūrinio vienodumo ideologijos auka, sakė kardinolas Bagnasco, tuo pat metu pabrėždamas, kad vis dėlto, tikra kankinystė niekada negali būti nukreipta prieš kitus žmones. Tikras kankinys aukoja gyvybę dėl gyvybės. Tikras kankinys yra kaip Evangelijoje minimas kviečio grūdas, kuris mirdamas duoda didelį derlių. Kankinystės vaisius yra ne mirtis, bet gyvybė. (Vatikano radijas)