Bendroji audiencija. Gailestinga širdis ir gailestingos rankos

Trečiadienio rytą Vatikane vykusioje bendrojoje audiencijoje dalyvavusiems devyniems tūkstančiams piligrimų sakytoje kalboje popiežius Pranciškus tęsė gailestingumo metų katechezę ir šįkart komentavo Jėzaus stebuklą – Najino našlės sūnaus prikėlimą iš numirusių.

Evangelijos ištrauka, kurią ką tik girdėjome, pasakoja apie iš tiesų didelį Jėzaus padarytą stebuklą: berniuko prikėlimą iš numirusių. Tačiau šio pasakojimo centre ne pats stebuklas, bet Jėzaus gerumas to berniuko mamai. Gailestingumas čia tampa atjauta moteriai, kuri jau anksčiau netekusi vyro, dabar palydi į kapus ir savo vienintelį sūnų. Jėzų sujaudina šios motinos skausmas ir jis padaro stebuklą – sugrąžina berniukui gyvybę.

Pradėdamas pasakoti apie šį įvykį evangelistas pateikia daug įvairių detalių. Prie Najino miestelio vartų susitinka dvi skaitlingos žmonių grupės, ateinančios iš priešingų pusių ir neturinčios tarpusavy nieko bendra. Jėzus, sekamas mokinių ir didelės žmonių minios, buvo jau beįeinąs į miestelį, kai tuo pat metu laukan iš miestelio lėtai žengė liūdna eisena, lydinti numirėlį ir našlę jo motiną. Prie vartų abi grupės prasilenkė, eidamos kiekviena savo keliu. Tačiau, kaip pastebi evangelistas Lukas, Jėzus nepraėjo abejingai pro šalį: „Pamačiusiam motiną Viešpačiui pagailo jos, ir jis tarė: „Neverk!“ Priėjęs palietė neštuvus. Nešėjai sustojo“. (Lk 7,13-14). Jėzui gaila gedinčios moters. Jis sustabdo eiseną, paliečia karstą. Įkvėptas gailestingumo šiai moteriai, jis ryžtasi stoti akistaton su mirtimi. Galutinė akistata su mirtimi įvyks ant kryžiaus ir Jėzus ją nugalės.

Būtų labai gera jei per šį jubiliejų žengdami pro Šventąsias duris, pro Gailestingumo duris, maldininkai atsimintų šį Evangelijos epizodą, įvykusį prie Najino miestelio vartų. Jėzus pamatė tą raudančią moterį ir paėmė ją į savo širdį. Mes kiekvienas žengiame pro Šventąsias duris nešdamiesi visą savo gyvenimą, savo džiaugsmus ir kančias, planus ir nesėkmes, abejones ir baimę, ir viską sudedame prie gailestingojo Viešpaties kojų. Tikėkime, kad prie Šventųjų durų, Viešpats pasitinka kiekvieną iš mūsų, kad kiekvieno mūsų jis laukia su savo galingu paguodos žodžiu: „Neverk!“. Tai Durys, prie kurių susitinka žmonijos skausmas ir Dievo atjauta. Atsiminkime – susitinka žmonių skausmas ir Dievo atjauta. Žengdami per slenkstį, mes įeiname į Dievo gailestingumą. Jis, kiekvienam iš mūsų, kaip tam mirusiam jaunuoliui, taria:  „Sakau tau: kelkis!“. Jis kiekvienam iš mūsų sako: „Kelkis!“ Dievas nori, kad mes stovėtume. Jis mus sukūrė, kad mes būtume stovintys. Dėl to Jėzaus gailestingumas išreiškiamas tuo pagydymo gestu. Jis nori mus pagydyti. Jis mus sako: „Kelkis, atsistok ant kojų, būk toks, kokiu Dievas tave sukūrė. Stovėk! „Bet tėve, mes vis puolame ir puolame...“ – „Drąsos, kelkis!“ Šitaip mums kalba Jėzus. Žengdami pro Šventąsias duris stenkimės širdyje girdėti šį žodį: „kelkis!“ Galingas Jėzaus žodis gali mus pastatyti ant kojų ir gali išvesti iš mirties į gyvenimą. Jo žodis mus atgaivina, sugrąžina viltį, grąžina jėgas pavargusioms širdims, parodo naują pasaulį ir naują gyvenimą, kurie siekia toliau, peržengia kančią ir mirtį. Šventosios Durys  kiekvienam iš mūsų tereiškia nesibaigiantį Dievo gailestingumą.

Išgirdęs Jėzaus žodį, “numirėlis atsisėdo ir pradėjo kalbėti. Jėzus atidavė jį motinai“ (Lk 7,15). Koks gražus ši sakinys, bylojantis apie Jėzaus gerumą.  „Atidavė jį motinai“. Motina atgavo savo vaiką. Imdama vaiką iš Jėzaus rankų, ji tarsi antrą kartą tapo motina. Tik dabar vaikas ne iš jos gavo gyvybę. Jėzaus galingu žodžiu ir meilės gestu motinai ir sūnui suteikiama tikra jų tapatybė. Šitaip, ypač Jubiliejaus metais, motina Bažnyčia priima savo vaikus, atpažįsta juose Dievo malonės suteiktą gyvybę. Šios malonės dėka, Krikšto malonės dėka, Bažnyčia tampa kiekvieno mūsų motina ir kiekvienas iš mūsų tampame jos vaikais.

Matydami iš numirusių prikeltą ir motinai sugrąžintą berniuką, visi pagauti baimės garbino Dievą, sakydami: „Didis pranašas atsirado tarp mūsų“ ir: „Dievas aplankė savo tautą“  (Lk 7,16). Tai ką Jėzus padarė buvo skirta ne vien našlei ir jos vaikui; šis gerumo gestas nesiriboja tuo vienu miesteliu. Jėzaus gailestingą pagalbą Dievas suteikia visai savo tautai; Jame buvo apreikšta ir ateity bus apreiškiama Dievo malonė visai žmonijai. Pradedant šį Jubiliejų, norėjau, kad jis būtų švenčiamas visose vietinėse Bažnyčioje; ne tik Romoje, bet visose pasaulio Bažnyčiose; kad visa po pasaulį pasklidusi Bažnyčia giedotų vieną šlovinimo giesmę Viešpačiui. Taip pat ir šiandien Bažnyčia išpažįsta, kad Viešpats ją aplankė. Dėl to kiekvienas, artindamasis prie Gailestingumo durų, žino, kad artinasi prie gailestingos Jėzaus širdies. Jis yra tikrieji Vartai, pro kuriuos veda kelias į išganymą ir naująjį gyvenimą.

Ir Jėzui, ir mums, Gailestingumas tai procesas, kuris prasideda širdyje ir išreiškiamas rankomis. Ką tai reiškia? Jėzus į tave pažvelgia, tave pagydo jo gailestingumas. Jis tau taria: „kelkis“ ir tavo širdis atsinaujina.  O aš ką darau? Su nauja širdimi, su Jėzaus pagydyta širdimi, aš savo rankomis darau gailestingumo darbus, stengiuosi padėti žmonėms, pagelbėti tiems, kam reikia pagalbos. Gailestingumas gimsta širdyje ir paliudijamas rankomis, gailestingumo darbais. (Vatikano radijas)