Mirė Carmen Hernandez, Neokatechumenų kelio steigėja

Liepos 19 dieną, eidama 85 metus Madride mirė Carmen Hernandez, kartu su Kiko Arguello ir t. Mario Pezzi įsteigusi ar, tiksliau sakant, sukūrusi Neokatechumenų kelią, vieną iš didžiausių ir reikšmingiausių katalikiškų sąjūdžių XX amžiaus antroje pusėje, po Vatikano II Susirinkimo. Šiandien pasaulyje gyvuoja tūkstančiai Neokatechumenų bendruomenių, daugybėje pasaulio šalių, taip pat ir Lietuvoje.

Neokatechumenų kelio steigėjų stipriosios pusės yra evangelinis realizmas ir radikalizmas. Tai buvo to, ko jie ieškojo savo gyvenime ir yra tai, ką siūlo savo bendruomenių nariams.

Carmen gimė Ispanijos Navaros provincijoje, netoli Prancūzijos. Jos šeima vertėsi prekyba ryžiais, maisto perdirbimu ir sukūrė didžiulę tarptautinę įmonę. Tėvas jaunai merginai buvo numatęs perspektyvą šeimos versle: Madrido universitete ji įgijo chemijos diplomą ir pradėjo dirbti šeimos įmonėje, tačiau netrukus ryžtingai ją paliko, pasirinkusi sekti vidiniu jausmu, kuris ją kreipė misijoms. Įstojo į vieną moterų kongregaciją, liko joje aštuonerius metus, namuose Anglijoje, galvodama apie misijas Indijoje. Vėliau išvyko dvejiems metams į Šventąją Žemę, susipažino su teologais, kurie dalyvavo liturgijos atnaujinime, vaikštinėjo po Šventąsias vietas, melsdamasi ir medituodama. Kai grįžo į Ispaniją, turėjo svajonę – suburti misionierių ekipą, kuri vyktų į Boliviją, pradėjo ieškoti žmonių. Štai tada, per savo seserį, kuri dirbo asociacijoje, padedančiai esamoms ar buvusioms prostitutėms, susipažino su Kiko Arguello, kuris, eidamas savarankišku keliu, buvo atsidūręs pačiuose neturtingiausiuose Madrido kvartaluose – tarp beraščių, juodadarbių darbininkų, girtuoklių, prostitučių, neįgaliųjų, čigonų, dažnai susimetusių į konkuruojančias gaujas. Ir šioje aplinkoje, „socialinėse katakombose“, jis sugebėjo išlaikyti evangelinę ugnelę, aplink kurią būrėsi labai paprasta, bet taip pat labai nuoširdi bendruomenė. Tai buvo ta Evangelija, kuri nebuvo žodžiai, bet kuri keitė gyvenimą, kūrė krikščionių bendruomenę aplink Viešpatį, jaučiančią tarpusavio ryšius. Carmen panoro tapo to dalimi ir kūrėja to, kas vėliau buvo pavadinta „Neokatechumenų keliu“: katechumenatu ne vien prieš krikštą, bet ir po krikšto, po truputį tirpdančiu senąjį žmogų ir auginančiu naująjį.

Šio kelio istorija per keletą pastarųjų dešimtmečių yra gerai žinoma, jis davė labai daug gerų vaisių, nuveikė daugybę darbų ir natūralu, kad ne visi buvo vienodai sėkmingi. Tačiau čia labai tinka popiežiaus Pranciškaus žodžiai apie „išeinančią Bažnyčią“. „Pirmenybę teikiu išbandytai, sužeistai ir purvinai Bažnyčiai, nei tokiai, kuri serga uždarumu ir yra įsikibusi į savo saugumą. Tikiuosi, kad labiau nei suklysti bijome užsidaryti struktūrose, kurios žada netikrą apsaugą, normose, mus paverčiančiose nenumaldomais teisėjais, įpročiuose, kuriuose jaučiamės ramiai“.

Su Carmen Hernandez atsisveikinama liepos 21 dieną, ketvirtadienį. Jos ilgametis bendražygis Kiko Arguello išsiuntė Neokatechumenų bendruomenėms aplinkraštį. „Mūsų sesuo Carmen iškeliavo Dangun. Neabejotinai mūsų Viešpats Jėzus atėjo pasiimti jos sielos su savimi. Liūdėdami dėl jos netekties, esame, ypač aš, patenkinti, tai žinodami. Carmen, kokia didelė pagalba Kelyje! Niekada manęs neliaupsino, visada galvojo apie Bažnyčios gėrį. Kokia stipri moteris! Nepažįstu kitos, kaip ji. Susitikimuose su jaunimu, su popiežiumi, kaip dabar Krokuvoje, visada sakydavo – „moteris yra svarbiausia Bažnyčioje, nes savyje turi gyvybės pradžią. Todėl, nuo pirmo Pradžios knygos puslapio iki Apokalipsės knygos pabaigos velnias persekioja moterį“. Ir užbaigdavo tardama – „o Kiko pasiimkite sau “.

Tikiuosi greitai mirti ir prisijungti prie jos. Carmen man buvo nuostabus nutikimas: moteris, geniali, su didele charizma, meile popiežiui ir ypač Bažnyčiai.

Broliai, skauda sielą, nes jos nebėra su mumis. Bet tikėjimas man padeda ir patvirtina, kad yra su Kristumi. Melskitės už ją. Galite švęsti Mišias kartu jos atminimui. Madrido arkivyskupas sutiko, kad laidotuvių apeigos būtų atliekamos katedroje, galbūt vadovaujat kardinolui Rouco. (...) Džiūgauju, kad Kristus prisikėlė ir įveikė mirtį dėl mūsų. Mane sugraudino tai, kad palaukė, kol atvyksiu, ją pabučiuosiu ir pasakysiu – „džiūgauk“. Po bučinio atsiduso paskutinį kartą“. (Vatikano radijas)