Šventojo Sosto diplomatas: žmogaus teisės ir prekyba vaikais

Nuolatinis Šventojo Sosto stebėtojas JTO Niujorke arkivyskupas Bernardito Auza dalyvavo keliose diskusijose. Vienoje jų, apie žmogaus teises, Vatikano diplomatas pabrėžė, kad žmogaus teisės yra didžiulis teisinis, politinis ir moralinis laimėjimas, „bendras paveldas, kuris turi būti visų gerbiamas“.

Kita vertus, stebime, kaip šios teisės ir pats žmogaus orumas yra nuolatos paminimi, neigiami įvairiausiais būdais visoje planetoje – civiliai tampa taikiniais karuose, asmenys parduodami darbui, prostitucijai ar organų tiekimui, etninės ir religinės mažumos rizikuoja persekiojimais ar net išnykimu, o „išmetimo kultūra“, kaip ją pavadino popiežius Pranciškus, atmeta asmenis, kuriuos laiko nenaudingais, šimtai milijonų kenčia nuo kraštutinio skurdo, nesuskaičiuojama daugybė yra įvairiausių diskriminacijos formų aukos. Šie faktai, šie skaičiai įpareigoja veikti.

Tačiau tam yra svarbu suvokti žmogaus teisių pagrindą – daug kas kalba apie žmogaus teises , bet ne apie jų šaltinį: žmogišką orumą, kuris yra kiekvieno asmens vidinės vertės išraiška, nepriklausomai nuo kilmės, lyties, amžiaus, stiprumo ar silpnumo, sveikatos, ekonominio produktyvumo, pageidavimų, įtakos ar jos neturėjimo. Orumas yra būdingas žmogiškai būtybei nuo jos prasidėjimo iki mirties, tai nėra kažkas, kas įgyjama pasiekus tam tikrą amžių, protinę būklę, tai nėra „privilegija“, kurią valstybė gali suteikti arba atimti, priklausomai nuo kokios nors politikos. Orumas yra vidinis kiekvienai žmogiškai būtybei, jis yra pirmiau už valstybės reikalavimus, todėl valstybės turi būti pripažintas ir saugojamas.

Pastaraisiais metais iškilo daug „naujų teisių“ reikalavimų, tolimų tai asmens sampratai, kuria remiasi Visuotinė žmogaus teisių deklaracija ir tarptautinės konvencijos, sudarančios tarptautinę žmogaus teisių teisę. Autentiškos žmogaus teisės yra neatimamos ir visuotinai gerbiamos, todėl „žmogaus teisių“ terminas turi būti naudojamas griežtai ir išmintingai, nes kitaip jis taps tik retoriniu ir be krašto ištemtu tinklu, kuriame telpa viskas ir kuris priklauso nuo laikotarpio tendencijų. Toks elastiškas požiūris galų gale paplauna pamatą pačiai žmogaus teisių sąvokai. Kitas svarbus dalykas – teisių naudojimas turi būti atsakingas, apima pareigas ir apima teisių abipusiškumą – asmenų, grupių ir institucijų lygiais.

*

Kitame pasisakyme arkivyskupas Auza kalbėjo apie vieną konkretų žmogaus teisių pažeidimą, prekybą žmonėmis, ypač prekybą vaikais ir nepilnamečiais. Jis priminė Šventojo Sosto ir visos katalikų Bažnyčios nuostatas ir veiksmus šiuo klausimu. Prekybos žmonėmis ir kitų šiuolaikinių pavergimo formų blogis yra nuolatos primenamas popiežiaus, daugybės kitų katalikų lūpomis. Ne tik pasmerkiamas, bet ir atremiamas per didelį skaičių iniciatyvų parapijų, vyskupijų, asociacijų, vyskupų konferencijų lygiu, taip pat Šventasis Sostas tiesiogiai dalyvauja ir inicijuoja programas prieš prekybą žmonėmis, kaip kad liudija „Mortos grupės“, kuriai priklauso ganytojai ir valstybių bei tarptautinių teisėsaugos organizacijų vadovai, veikla.

Arkivyskupas Auza priminė pora svarbių aplinkybių. Viena, prekyba žmonėmis nėra vien paskirų nusikaltėlių vykdoma veikla, jos prielaida yra ir tokia kultūra, toks mentalitetas, kuris su žmogumi leidžia elgtis kaip su preke, kuria galima panaudoti, galima ir išmesti. Antra, neretai prekyba žmonėmis yra žinoma platesnei visuomenei, ji vyksta šalia mūsų, bet yra abejingai aplenkiama problema. Tiek moraliniu, tiek tarptautinės teisės požiūriu to neturi būti. Kaip „katalikas ir vyskupas“ Bernardito Auza priminė Jėzaus žodžius apie ypatingai sunkų ir griežtą Dievo teismą tiems, kurie daro nusikaltimus prieš vaikus. Jis vylėsi, kad tarptautinė bendruomenė, kaip yra įrašiusi tarp savo prioritetų iki 2030 metų, kovos ir padarys didelę pažangą prieš prekyba žmonėmis ir prieš prekybą nepilnamečiais ar jų pavergimą. (Vatikano radijas)