Penkioliktasis eilinis sekmadienis

Štai atsistojo vienas Įstatymo mokytojas ir, mėgindamas jį, paklausė: „Mokytojau, ką turiu daryti, kad laimėčiau amžinąjį gyvenimą?“ Jėzus tarė: „O kas parašyta Įstatyme? Kaip skaitai?“ Tas atsakė: Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela, visomis jėgomis ir visu protu, o savo artimą kaip save patį. Jėzus jam tarė: „Gerai atsakei. Tai daryk, ir gyvensi“.

Norėdamas pasiteisinti, anas paklausė Jėzų: „O kas gi mano artimas?“ Jėzus prabilo: „Vienas žmogus keliavo iš Jeruzalės į Jerichą ir pakliuvo į plėšikų rankas. Tie išrengė jį, sumušė ir nuėjo sau, palikdami pusgyvį. Atsitiktinai tuo pačiu keliu ėjo vienas kunigas. Jis pamatė, bet praėjo kita puse kelio. Taip pat ir levitas, pro tą vietą eidamas, jį matė ir praėjo kita kelio puse. O vienas pakeleivis samarietis, užtikęs jį, pasigailėjo. Jis priėjo prie jo, užpylė ant žaizdų aliejaus ir vyno, aptvarstė jas; paskui, užkėlęs ant savo gyvulio, nugabeno į užeigą ir slaugė jį. Kitą dieną jis išsiėmė du denarus, padavė užeigos šeimininkui ir tarė: 'Slaugyk jį, o jeigu išleisi ką viršaus, sugrįžęs aš tau atsilyginsiu'. Kas iš šitų trijų tau atrodo buvęs artimas patekusiam į plėšikų rankas?“ Jis atsakė: „Tas, kuris parodė jam gailestingumą“. Jėzus atsakė: „Eik ir tu taip daryk!“ (Lk 10, 25 - 37)

UŽUOJAUTOS GALYBĖ, mons. A. Grušas

Įstatymo mokytojas apklausė Jėzų, ką turi daryti, norėdamas laimėti amžinąjį gyvenimą. Mes dažniausiai nepakylame iki tokių aukštumų ir todėl mūsų klausimas skambėtų kiek kitaip: „Ką turiu daryti, kad gyvenčiau gražiai, teisingai ir laimingai?“

Įstatymas liepia mylėti Dievą ir artimą, tačiau Įstatymo mokytojas teiraujasi, kas iš tiesų yra mūsų artimas? Jėzus, papasakojęs palyginimą apie gailestingąjį samarietį, savotiškai apverčia šį klausimą aukštyn kojomis ir atsako klausimu į klausimą: „Kas, buvo artimas pakliuvusiam į plėšikų rankas?“

Klausydamiesi šio Jėzaus palyginimo galime tik stebėtis samariečiu, kuris pasigailėjo nelaimėn patekusio žmogaus ir nesudvejojo, nors iš tiesų pats rizikavo gyvybe. Juk jis sustojo ten, kur neseniai buvo plėšikai, ir jie tikrai galėjo sugrįžti. Samariečiui teko susipurvinti, pakeliant sužeistąjį, o paskui, nežiūrint slegiančios baimės susidurti su galvažudžiais, keliauti palengva… Šis svetimšalis, samarietis, iš kurio atrodytų, nevertėjo tikėtis nieko gero, yra Kristus, kuris asmeniškai aukojasi, norėdamas pagelbėti žmonėms.

Ko gero, nemaloniai jaučiamės, girdėdami apie kunigą ir levitą. Mus piktina jų elgesys, nors iš tikrųjų turėtume piktintis savo elgesiu. Juk kiekvieną dieną susitinkame žmones, kuriems reikėtų mūsų pagalbos. Tiesa, dažniausiai stengiamės jų nepastebėti, tačiau juk iš tikrųjų žinome, kad jie yra, ir kad mes galėtume jiems padėti. Tiek kunigas, tiek levitas turėjo savų pasiteisinimų, taip, kaip ir mes. Savo sąžinę paprastai nesunku nuraminti, nes, kaip gerai žinome, neįstengsime visiems padėti, neturime tam laiko, nežinome, ką jie padarys su gautais pinigais, ko gero, tai nėra tikri vargšai… Juk girdėjome žinių laidoje, kad visi yra plėšikai ir apgavikai. Visi, išskyrus mus…

Kodėl niekuomet nemėginame šiame palyginime savęs sutapatinti su žmogumi, pakliuvusiu į plėšikų rankas? Juk apiplėštas žmogus bene geriausiai atspindi mūsų gyvenimą. Mes juk meldžiamės, prašydami, kad Dievas mus globotų. Stengiamės būti socialiais, išsilavinusiais, darbščiais žmonėmis, prausiamės ir gražiai rengiamės, tačiau ar visame tame nėra paslėpto siekio išvengti pavojaus atsidurti gyvenimo ir visuomenės šalikelėje, visų niekinamiems ir stumdomiems? Juk iš tiesų jau ne kartą esame susidūrę su pakelių plėšikais ir, ko gero, bijome, kad taip vėl neatsitiktų.

Mus puolantys plėšikai – tai tikrovė, galinti akimirksniu sustabdyti mūsų kasdienybės eigą. Nežinome, kada galime atsidurti ligos patale arba likti be skatiko kišenėje, ar paprasčiausiai vieni patys, be jokio artimo žmogaus… Tą akimirką jau tenka klausti ne apie tai, kaip laimėtume amžinąjį gyvenimą, bet apie tai, kas mums padėtų jo neprarasti, kas sutiktų būti drauge, kas parodytų užuojautos…

Jėzaus pasakojimas nėra tuščias moralizavimas. Jis tikrai nenori priekaištauti mums, kad pasijustume kalti, jog nepadedame vargšams. Ne, Viešpats pirmiausia kalba apie, tai, kad vargšais galime būti mes patys ir, jei norime susilaukti užuojautos tada, kai jausimės pasimetę ir nelaimingi, verta rūpintis savyje ir aplink save kurti pasaulį, paremtą užuojauta, o ne kitais, tegul iš pirmo žvilgsnio, ir labai svarbiais dalykais.

Juk neveltui yra pasakyta: „Nešiokite vienas kito naštas ir taip įvykdysite Įstatymą“…