Apaštalų Petro ir Pauliaus iškilmė Vatikane. Palijų pašventinimas

Iškilminga procesija, lydint giesmei, prasidėjo šventųjų apaštalų – apaštalų vyresniojo Petro ir „pagonių apaštalo“ Pauliaus iškilmė, Romos dangiškųjų globėjų ir Romos apaštalinio sosto steigėjų iškilmė, kuriai vadovavo popiežius Pranciškus šį trečiadienį, šv. Petro bazilikoje. Nuo lauko durų atėjus prie altoriaus Šventasis Tėvas pasveikino šios iškilmės specialius svečius – Konstantinopolio patriarchato delegaciją, kuriai vadovauja metropolitas Metodijus iš Bostono.

Pirmiausia Pranciškus pašventino palijus, juostas iš avinėlio vilnos, kurios buvo įteiktos naujiems arkivyskupams metropolitams, įšventintiems per praėjusius metus – dvidešimt dviem ganytojams iš viso pasaulio, iš įvairių kontinentų, dalyvaujant tiems, kurie galėjo atvykti. Padėklas su palijais anksčiau buvo kuriam laikui paliktas virš apaštalo Petro kapo. Prieš kurį laiką ceremonija buvo šiek tiek pakeista: jei seniau popiežius pašventindavo ir uždėdavo palijus, tai dabar uždėjimo ceremonija yra patikėta apaštaliniams nuncijams, kurie darbuojasi ganytojų kraštuose, dalyvaujant vyskupijos bendruomenei.

Naujieji metropolitai buvo pristatyti popiežiui ir ta proga perskaityta jų priesaika – būti visada „ištikimais ir paklusniais apaštalui Petrui, šventajai, apaštalinei Romos bažnyčiai, popiežiui ir jo teisėtiems įpėdiniams“, meldžiant visagalio Dievo pagalbos. Palaiminimo žodžiais Pranciškus priminė palijų simbolizmą – ganytojai taip, kaip Kristus, turi užsidėti jiems patikėtas aveles ant pečių ir jas nešti. Tai yra jiems skirtas „lengvasis jungas“.

Kelis kartus iškilmės liturgijoje buvo pasakyti ar sugiedoti Jėzaus žodžiai Petrui, po to, kai šis išpažino Jį esant Mesiju – „ir aš tau sakau: tu esi Petras – Uola; ant tos uolos aš pastatysiu savo Bažnyčią, ir pragaro vartai jos nenugalės. Tau duosiu dangaus karalystės raktus; ką tu suriši žemėje, bus surišta ir danguje, ir ką atriši žemėje, bus atrišta ir danguje“ - perduoti Evangelijoje pagal Matą, tai buvo ir pagrindinis Žodžio liturgijos skaitinys ( žr. 16, 13-19).

Homilijoje popiežius Pranciškus pakvietė visus mąstyti apie tai, ką dienos skaitiniai mums sako apie atidarymo ir uždarymo, uždarumo ir atvirumo kontrastą. Pats raktų simbolis apie tai byloja. Yra aišku, kad Jėzus Petrui pažada duoti dangaus karalystės „raktus“ ne tam, kad šis ją uždarytų, bet tam, kad atidarytų žmonėms.

Skaitinys iš Apaštalų Darbų pasakoja apie kitokį „uždarymą“: apaštalas Petras sučiuptas ir įmestas į kalėjimą. Tačiau bendruomenė už jį be perstojo meldžiasi ir Viešpats atsiunčia angelą, kuris jį išlaisvina. Būtent malda yra didysis kelias iš uždarumo ir užsidarymo, individualaus ir asmeninio, slepiantis dėl persekiojimų ar baimės.

Apaštalas Paulius, rašydamas Timotiejui, taip pat kalba apie išlaisvinimo patirtį: jis buvo pasmerktas, buvo mirties pavojuje, tačiau Dievas buvo arti ir suteikė jėgų apaštalavimui. Bet Pauliaus žodžiuose matome dar didesnį ir gilesnį „atvirumą“: amžinajam gyvenimui, kuris jo laukia pabaigus šio gyvenimo „bėgimą“. Šis apaštalas iš tiesų yra „išėjęs“ visu savo gyvenimu ir savo siekiais: tam, kad neštų Evangeliją kitiems ir tam, kad galiausiai pats pultų į Viešpaties rankas.

Panašiu keliu eina ir Petras. Šis žvejas iš Galilėjos priima tikėjimo malonę ir tada pilnai „atsiveria“. Jis leidžiasi į kelią, sunkų ir nelengvą, išeidamas iš savęs, iš žmogiško saugumo, iš savo išdidumo, sumišusio su drąsa ir dosniu altruizmu. Jo išsilaisvinime yra lemiama, kaip pamini evangelistas Lukas, Viešpaties malda – „aš meldžiuosi už tave, kad tavasis tikėjimas nesusvyruotų“ (22,32). Ir lygiai taip pat lemiamas buvo pilnas gailestingumo Viešpaties žvilgsnis, Petrui triskart Jo išsižadėjus, palietęs jo širdį, virtęs atgailos ašaromis. Tada Petras buvo išlaisvintas iš savo išdidžiojo „aš“, išsigandusio „aš“ kalėjimo ir įveikė pagundą užsidaryti Jėzaus kvietimui juo sekti kryžiaus keliu.

Visada egzistuoja pagunda ir pavojus Bažnyčiai užsidaryti savyje, o išsilaisvinimo ir atvirumo kelias yra malda, leidžiant veikti Dievo malonei, leidžiant pereiti nuo uždarumo prie atvirumo, nuo baimės prie drąsos, nuo liūdesio prie džiaugsmo.

Ir galima pridurti, nuo pasidalijimo prie vienybės, - pasakė popiežius. – Taip, sakome tai su pasitikėjimu, kartu su broliais iš delegacijos, pasiųstos ekumeninio patriarcho Baltramiejaus. (...) Tegu šventieji Petras ir Pauliaus užtaria mus, kad džiugiai eitume tokiu keliu, patirdami Dievo išlaisvinantį veikimą ir visiems apie jį liudydami.

Pasibaigus Žodžio liturgijos daliai iškilmė šv. Petro bazilikoje buvo tęsiama Eucharistijos liturgijoje. Tačiau prieš tai tikinčiųjų maldoje dar kartą melstasi už metropolitų apaštalinę tarnystę. Mišias Šventasis Tėvas pabaigė iškilmingu palaiminimu, bet prieš išeinant iš bazilikos nusileido prie pusiau atviros kriptos, po centriniu altoriumi, kartu su ortodoksų delegacijos nariais, maldai prie apaštalo Petro kapo, chorui paskutinį kartą giedant „Tu es Petrus – tu esi Petras“ eilutes. (Vatikano radijas)