Paskutinės Pranciškaus valandos Armėnijoje

Popiežius Pranciškus prieš palikdamas Ečmiadziną padarė du paskutinius gestus. Viena, pasveikino armėnų apaštalinės Bažnyčios delegatus ir geradarius, apie šimtą asmenų, atsisveikino taip pat ir su tais žmonėmis, kurie rūpinosi jo gyvenimu ir buvimu apartamentuose patriarcho Karekino II apaštaliniuose rūmuose. Popiežius su visais jais nusifotografavo ir juos palaimino, kartu su armėnų patriarchu.

Ir, kaip buvo patvirtinta tik sekmadienio ryte, pasirašė bendrą deklaraciją su armėnų Bažnyčios galva. Pirmosiose eilutėse abu ganytojai dėkoja Dievui už „besitęsiantį ir augantį artumą tikėjime ir meilėje tarp armėnų apaštalinės Bažnyčios ir katalikų Bažnyčios“. Kaip vienas iš naujų santykių momentų yra pamenamas šv. Jono Pauliaus II vizitas Armėnijoje 2001 metais, minint 1700 jubiliejų nuo tos datos, kai šalis buvo paskelbta krikščioniška, tuo pačiu atsimenant ir 20 amžiaus pradžios armėnų žudynes. Pusantro milijono armėnų išnaikinimas dažnai vadinamas pirmuoju dvidešimtojo amžiaus genocidu.

Jei Armėnijoje krikščioniškas gyvenimas vėl pulsuoja, tai, deja, daug kur pasaulyje ir ypač Artimuosiuose Rytuose prieš mūsų akis atsiveria kita milžiniška tragedija. Žūva nekaltieji, o religinės ir etninės mažumos tampa persekiojimų taikiniais. Šiame kontekste istoriniai skirtumai tarp krikščionių yra peržengiami per „kraujo ekumenizmą“. „Kartu meldžiame, per apaštalų Petro ir Pauliaus, Tado ir Baltramiejaus užtarimą, už pokytį širdyse tų, kurie daro tokius nusikaltimus ir tų, kurie gali sustabdyti prievartą“, rašoma deklaracijoje, kitose eilutėse pasmerkiant „religijos ir religinių vertybių pateikimą fundamentalistiniu keliu, naudojamu neapykantos, diskriminacijos ir prievartos skleidimui“. Deklaracijoje viliamasi, kad Kalnų Karabacho klausimai bus išspręsti taikiai.

Deklaracijoje abiejų Bažnyčių nariai kviečiami atverti širdis karo ir terorizmo aukoms, pabėgėliams ir jų šeimoms. Nes to savo mokinius mokė Jėzus, nes tai yra mūsų pačių žmogiškumo, užuojautos, dosnumo, solidarumo klausimas. Tai jau yra daroma, bet dar per mažai.

Deklaracijoje patvirtinama, jog Bažnyčios dalijasi tuo pačiu šeimos supratimu ir dar kartą akcentuojama pati Bažnyčių vienybė: tai kas vienija yra daugiau už tai, kas skiria. Labai pageidaujama, kad ši vienybė skleistųsi įvairiais lygiais – nuo teologinių paieškų iki tikinčiųjų bendradarbiavimo, kol pasieks tą galutinę vienybę, kurios tarp savo mokinių troško Jėzus.

Paskutinioji popiežiaus vizito Armėnijoje stotelė, prieš išvykstant į oro uostą, buvo armėnų vienuolynas „Khor Virap“, o tai būtų galima išversti kaip „gilus kalėjimas“. Tai vienas iš svarbiausių armėnų apaštalinės Bažnyčios piligriminių centrų. Čia, pasak tradicijos, buvo įkalintas šv. Grigalius Švietėjas. Šis vardas per pastarasias kelias dienas buvo pakartotas daug kartų. Šv. Grigalius yra armėnų apaštalas, per kurio veikimą III amžiaus pabaigoje ir IV pradžioje gyvenęs karalius Tiridatas III priėmė krikščioniškąjį tikėjimą ir visą savo karalystę pavertė krikščioniška. Tai įvyko 301 metais po Kristaus. Todėl Armėnija pelnytai didžiuojasi tapusi pirmąją krikščioniška valstybe.

Armėnų apaštalinės Bažnyčios tradicijoje yra svarbus pasakojimas apie „šv. Grigaliaus istoriją ir Armėnijos atsivertimą“, pasirašytas autoriaus, vardu Agathangelos. Jis kalba tarsi būtų įvykių amžininkas, tačiau tyrinėtojai mano, kad pasakojimas, bet jau jo galutinė forma, sukurtas V amžiaus viduryje. Be to, tai nėra istorinis pasakojimas pagal šiandienius istorijos disciplinos kanonus. Jame gausu biblinio simbolizmo ir aliuzijų, legendinių elementų ir kitokių akcentų, kuriais išryškinamas šventojo gyvenimas. Kita vertus, plačiais potėpiais jis pristato ir realią tuo metu buvusią situaciją: Armėniją, atsidūrusią tarp Romos imperijos ir Sasanidų dinastijos valdomos (persų) imperijos. Roma rėmė Armėnijos valdovus, kad šie stabdytų persų veržimąsi. Tiek Romos imperijoje, tiek tuometinėje Armėnijoje jau gyvavo krikščionių bendruomenės, tačiau tuo pat metu vyko jų persekiojimai. Šis motyvas atsispindi ir Agathangelos pasakojime: kilmingoje šeimoje gimęs šv. Grigalius, krikščionis, išauklėtas Kapadokijos tradicijoje, buvo svarbus valdovo dvariškis, gabus bendradarbis, pačiam valdovui esant pagoniu, beje, gavusiam gerą romėnišką išsilavinimą, tiek karybos, tiek teisės srityse. Konfliktas gimė armėnų karaliui, panašiai kaip Romos imperatoriui, liepus dvariškiams pagarbinti pagonių dievaičius. Kai Grigalius atsisakė, tuo, karaliaus akimis, įžeisdamas ne vien dievybes, bet ir jį asmeniškai, jis nurodė jį įmesti į šulinį. Grigalius, anot pasakojimo, šiame kalėjime liko trylika metų: tol, kol karalius pasiligojo, o ieškant kas jį galėtų išgydyti, galiausiai atsimintas Grigalius, kuris Dievo galia karalių ir išgydęs. Tai tapo karaliaus atsivertimo pradžia, o pats Grigalius tapo vyskupu ir pirmuoju patriarchu. Karalius Tiridatas Armėnijoje vadinamas „Didžiuoju“: ir dėl savo karvedžio šlovės, ir dėl visuomeninių, kultūrinių užmojų. Grigalius jam nenusileido, veikdamas apaštalavimo srityje.

Tad „Khor Virap – giliojo kalėjimo“ vienuolynas, kaip užsimena pats jo pavadinimas, pastatytas būtent virš to šulinio, kuriame ir buvo kalintas šv. Grigalius, prie kurio atvyksta daugybė armėnų piligrimų. Beje, Grigalius šventuoju pripažintas taip pat ir katalikų Bažnyčioje.

Kartu su Karekinu II į vienuolyną įžengęs popiežius Pranciškus atėjo prie šulinio, uždegė po žvakę, kiekvienas sukalbėjo po trumpą maldą, kiekvienas savo kalba sukalbėjo „Tėve mūsų“ maldą, suteikė palaiminimą, išėję į vienuolyno terasą, atsigręžę į Ararato kalno pusę švystelėjo dangun du baltus balandžius, dar kartą broliškai apsikabino ir, lydint armėniškai giesmei, patraukė link automobilių ir išvyko į tarptautinį Jerevano oro uostą, esantį už maždaug 50 kilometrų.

Oro uoste įvyko trumpa atsisveikinimo ceremonija, kurioje dalyvavo Armėnijos respublikos prezidentas, Karekinas II, armėnų katalikų patriarchas Petras Grigalius XX, nedidelė tikinčiųjų grupė, garbės palyda, šalių himnus sugrojęs orkestras ir choras. Apie 18,30 vietos laiku popiežiaus Pranciškaus lėktuvas pakilo į orą, Šventasis Tėvas baigė keturioliktąją apaštalinę kelionę. Skrydžio plane buvo numatyta, kad po keturių valandų, nuskridus beveik 2900 kilometrų, lėktuvas nusileis Romos oro uoste ir Pranciškus dar už valandėlės pasieks savo rezidenciją Vatikane, jau 21 valandos vakari vietos laiku. (Vatikano radijas)