2016-06-21 17:10:00

Kardinolas Parolin Ukrainoje: krikščionys turi būti vieningi ir dori


Pirmadienio, birželio 20-os dienos vakare, kardinolas Pietro Parolin, Popiežiaus valstybės sekretorius, sugrįžo iš kelionės Ukrainoje. Kaip jau buvome pranešę, savaitgalį kardinolas lankėsi vakarinėje šalies dalyje, Lvove, kur gyvena didžioji dalis lotynų apeigų katalikų, tačiau netrūksta ir graikų apeigų katalikų bendruomenių.

Būtent su šia bendruomene, kuri laikosi Julijaus liturginio kalendoriaus, kaip ir ortodoksai, kardinolas Parolin sekmadienį šventė Sekmines Lvovo šv. Jurgio katedroje. Po pietų jis apsilankė lotynų katalikų sielovadiniame centre Brukovičyje, Lvovo apylinkėse ir susitiko su lotynų apeigų bendruomenės seminaristais. Panašiai, dieną anksčiau, kardinolas Parolin susitiko su Lvove studijuojančiais graikų apeigų seminaristais. Pirmadienį Popiežiaus valstybės sekretorius vėl buvo Kijeve, kur aplankė Maidano aikštę, vėliau „Nežinomo kareivio“ kapą ir muziejų, skirtą „Holodomorui“. Pietus kardinolas praleido su vargšais, o popietę su „Visų Ukrainos bažnyčių taryba“, šv. Sofijos katedroje.

Šeštadienio susitikime su graikų apeigų katalikų seminaristais Parolin pripažino, kad jį stebina jų skaičius, kaip ir pačios graikų katalikų Bažnyčios sustiprėjimas ir išsivystymas, gerai apčiuopiamas jos institucijose, per pastaruosius du dešimtmečius, nepaisant tikrai kietos priespaudos ankstesniais dešimtmečiais. Tarp institucijų yra ir akademiniai centrai, kurie būtini, norint perteikti turtingą religinį ir kultūrinį paveldą, bet taip pat paruošti dialogui su pasaulietiška kultūra. Kita vertus, dideliuose skaičiuose slypi rizika, kad kandidatai į kunigystę formaciją praeis beveik anonimiškai, be realaus ugdymosi. Reikia to išvengti. „Jūs esate Kristaus“, citavo apaštalą Paulių kardinolas Parolin, tai yra jų krikščioniško gyvenimo ir, vėliau, tarnavimo Dievo tautai kaip kunigais sintezė. Ukrainai reikia nuoširdžių ir gerų kunigų, jai reikia tikrų bendrojo gėrio tarnų, o ne vilkų ėriuko kailyje; kunigų, kurie stoja prieš dvasinę ir materialią korupciją, kad būtų ištyrintos daugybės sielos ir iškiltų tos dorybės, kurios būdingos ukrainiečiams.

Rytų tradicija leidžia kandidatus į kunigystę parinkti ir tarp vedusių asmenų, o tai apima daug vertingų dalykų: gilų šeimos ir tėvystės supratimą, moters aktyvų vaidmenį, greta kunigo, bendruomenėje. Tačiau reikia saugotis pagundos susikurti sau nedidelę karalystę, dirbti vien dėl savo šeimos narių gerbūvio, užsidaryti savo gerbūvyje, apleidžiant tą bažnytinį paklusnumą, kuris nėra vergovė vyresniesiems, tačiau pasiruošimas visada eiti ten, kur Bažnyčia kviečia. Šiuo požiūriu abipusiai naudingi celibate ir santuokoje gyvenančių kunigų mainai, o kartais būtina broliškas pataisymas.

Jei tautinė ir kultūrinė tapatybė yra turtas, o Bažnyčia pripažįsta meilės tėvynei vertę, tai toks nacionalizmas, kuris ignoruoja tikrovės sudėtingumą, kuris atskiria nuo žmonijos, kuris nebeleidžia „išeiti iš namų“ yra pavojingas, pridūrė ganytojas.  

*

Gera formacija, tautybė ir istorinė tapatybė buvo svarbios temos ir kitos dienos, sekmadienio, susitikime su seminaristais, šį kartą lotynų apeigų. Įvairių tapatybių susitikime, pasak kardinolo, yra daug teigiamų galimybių. Krikščionys neturi jų atsisakyti, bet persunkti jas savo tikėjimu. Tačiau, pakartojo perspėjimą ganytojas, radikalus nacionalizmas, kuris uždaro žmogų savyje, o bendruomenę gete, kuris uždaras kitoms formos ir neturi pagarbos tam, kas nėra jis pats, vargu ar yra tai, ko reikia Ukrainai, nekalbant apie Bažnyčią, kuri yra misionieriška ir moko savo vaikus išeiti „iš namų“, prisiartinti prie kitų.

Kalbėdamas apie formaciją, kardinolas Parolin kalbėjo ir apie celibatą, kurio lotynų apeigų Bažnyčia prašo iš savo kunigų. Jis turi būti išgyvenamas didelėje meilėje Kristui ir tada leis kunigui su ypatingu atsidavimu tarnauti Bažnyčiai kelyje. Tačiau ir šiuos seminaristus kardinolas Parolin perspėjo apie pavojus. „Jei jūsų pašaukimas prarastų veržlumą ir pasitenkintu vien sakramentų teikimu, kuriantis patogų ir gerai apmokamą gyvenimą, bet iš tiesų vienišą, izoliuotą, vis labiau uždarytą egoizme be džiaugsmo ir vilties. Jei pinigas sau ir savo giminaičiams, ieškant brangaus gyvenimo būdo, pilno nereikalingų papuošalų, jums taptų pagrindine kasdienio gyvenimo motyvacija, sielovadinis įsipareigojimas palengva sunyktų ir jūs taptumėte nerealizuotais žmonėmis, be motyvacijos, ciniškais. To Dievo tautai nereikia. Jūsų celibatas arba bus vaisingas, arba bus našta, kurios nepakeliate, jums bei kitiems, kurie susidurs su jūsų frustracijos pasekmėmis. Todėl ugdykite savo jausmingumą, nebijant išbandymų ir sunkumų, bet skaidriai ir tiesoje, be dvigubo gyvenimo ir užsidarymo patogumuose. Visada būkite arti kunigo, kuriam galite atverti širdį, žinant, kad jo išmintis ir patirtis mokės parodyti kryptį ir palydėti su pagarba bei meile“.

*

Paskutiniajame dideliame susitikime, pirmadienį, su „Visų Ukrainos Bažnyčių taryba“, kardinolas apžvelgė krašto istoriją, nuo krikšto iki paskutinių dviejų metų kančių.

„Dabar yra mūsų metas, broliai, už kurį esame atsakingi. Ne politika, ne turtai ar abipusiai ginčai mus padarys tikėtinais Kūrėjo mokiniais, tačiau nusiteikimas tarnauti ir pasitikėjimas, kurį sukelia antraeilių ir visų bendram gėriui nepriklausančių tikslų neturėjimas. Būsime Dievo įvertinti pagal tai, kaip suprasime ir mokėsime įvykdyti šį bendrą visiems krikščionims pašaukimą. Niekas tikinčiajame negali pateisinti neapykantos, šmeižto, brolio atstūmimo. Dar mažiau pateisinamas rėmimasis Dievu. Vaizduoti Dievą kaip tą, kuris siunčia skaldymui ir mirčiai, yra šventvagystė. Krikščioniškoji kultūra, giliai įsišaknijusi jūsų žemėje, galės įkvėpti jūsų jaunuolius, daug iš kurių pasižymi sąžiningumu ir siekių dosnumu, teisingumo, kovos prieš korupciją, institucijų piktnaudžiavimą, galimybių turėjimo troškimu, niekam nevergaujant. Paplitusio orumo troškimo jausmo pabudimas tai nepaneigiamai rodo. Ir bus išsaugotas, jei patys pirmi jį rodysime. (...) Jūsų jaunuoliai nori sąžiningumo, nuoseklumo, abipusės pagarbos ir nori tai matyti pirmiausia mumyse, tarp mūsų. Jei tai jiems duosime, išsigelbės ir išgelbės Ukrainą. Jei to neduosime, būsime bendrai atsakingi už jų idealų nuopuolį, iki inercijos, apatijos ir žmogų piktu padarančių žemų dalykų ieškojimą. (...) Broliai krikščionys, nebėra laiko. Paprašykime atleidimo ir patys atleiskime vieni kitiems už patirtas ar suteiktas blogybes, kartu pradėkime tarnauti žmogui to vienintelio Viešpaties, kuris mus išgelbėjo, vardu. Arba būsime solidarūs Meilės liudytojai, arba nebūsime, nes save sunaikinsime ar suteiksime jėgą kitiems mus sunaikinti“, - sakė kardinolas Parolin, savo kalboje užsiminęs ir apie karo stovį rytų Ukrainoje. (Vatikano radijas)       








All the contents on this site are copyrighted ©.