Popiežius: badas nėra natūralus ir neišvengiamas dalykas

Negalima žiūrėti į badą kaip į natūralų ir neišvengiamą dalyką, - sakė popiežius Pranciškus pirmadienį aplankęs Romoje savo būtinę turinčią Pasaulinę maisto programą (World Food Programme) – prieš daugiau kaip penkis dešimtmečius Jungtinių Tautų Organizacijos įkurtą didžiausią pasaulyje humanitarinę tarnybą, aprūpinančią maistu šimtą milijonų žmonių aštuoniasdešimtyje pasaulio šalių.

Pranciškus, pirmasis popiežius apsilankęs šios organizacijos būstinėje, pirmiausia valandėlę sustojo ir pasimeldė prie Atminimo sienos su žuvusių šios organizacijos darbuotojų ir savanorių vardais, po to pasakė kalbą Pasaulinės maisto programos valdybos metinėje sesijoje ir galiausiai susitiko su šios organizacijos personalu.

Per šiandieninį pasaulį nusidriekusios naujųjų komunikacijos technologijų jungtys sudaro įspūdį, kad sutrumpėjo atstumai, tuoj pat sužinome kas dedasi kitose tolimuose planetos pakraščiuose, matome skausmingas situacijas, kurias kenčia žmonės ir galime tuoj pat mobilizuoti pagalbą, skatinami atjautos ir solidarumo. O vis dėlto, - kalbėjo popiežius Pranciškus pirmadienį lankydamasis Pasaulinės maisto programos štabe, - tuo pat metu matome, kad informacijos gausa sukuria visiškai priešingą paradoksalią situaciją – neskubame padėti kenčiantiems žmonėms, bet apsiprantame su kančia. Pasaulyje esantį skurdą suvokiame kaip neišvagiamą dalyką ir kuo daugiau skurdo matome, tuo labiau tampame jam „atspariais“.

Negalima su tuo sutikti, - sakė Pranciškus, - nes kenčiantis žmogus turi veidą. Nebūna kenčiančių anoniminių asmenų. Visada kenčia konkretus žmogus, turintis vaiko vedą, šeimos veidą, senų žmonių ir jaunimo veidus. Bedarbystė, migracija, išnaudojimas, kaip ir badas – tai konkrečių žmonių nelaimės. Negalime sakyti, kad visa tai yra natūralu ir neišvengiama, kad dėl šių žmonių nelaimių kaltas žiaurus likimas ir kad mes nieko negalime padaryti.

Kai liaujamės matyti kenčiančio žmogaus veidą, - kalbėjo Pranciškus, - tuomet ir tokie terminai kaip „badas“, mityba“, „smurtas“ tampa terminais, kurie mums asmeniškai nieko nereiškia. Jei nematome kenčiančio žmogaus veido, tuomet jis tampa tik statistiniu vienetu, tik skaičiumi, o ne broliu, kuris beldžiasi į mūsų duris. Negalima susitaikyti su faktu, kad milijonai žmonių badauja. Reikia pašalinti lauk biurokratizmą iš humanitarinės pagalbos, nes kančia ne anoniminiai skaičiai, bet tikri žmonės, mūsų broliai.

Gyvename dvidešimt pirmajame amžiuje ir sugebame pakankamai pasigaminti maisto, o milijonai žmonių badauja ne dėl resursų stokos, bet dėl neteisingo jų paskirstymo. Dėl šio paradokso kaltas konsumizmas, maistą suvokiantis kaip bet kokią kitą prekę, o ne kaip elementarią gėrybę, į kurią turi teisę kiekvienas žmogus. Popiežius paminėjo lygiai taip pat neleistiną maisto pertekliaus naikinimą ar nesuvartoto maisto išmetimą. „Išmesti maistą – tai tas pats kaip jį pavogti nuo alkstančio žmogaus stalo“, sakė Pranciškus.

Savo kalboje popiežius palietė ir tas situacijas kai neįmanoma pakankamai pasigaminti maisto dėl karinių konfliktų, kai kariaujančios šalys neleidžia teikti humanitarinės pagalbos arba naudoja badą kaip ginklą.

Visų paminėtų dabartinių problemų kontekste labai svarbų vaidmenį atlieka Pasaulinė maisto programa, kaip ir kitos vyriausybinės ir nevyriausybinės organizacijos, kurios stengiasi padėti badą ir neteisingumą kenčiantiems žmonėms, sakė popiežius, pažymėdamas, kad šios organizacijos taip pat nurodo prioritetus, kurių turėtų siekti valstybės ir tarptautinė bendruomenė – tai yra badą suvokti kaip visą pasaulio bendruomenę liečiančią problemą ir ją spręsti bendromis pastangomis, dalintis mokslo pažangos laimėjimai, koordinuoti resursų humanitarinei veiklai kaupimą ir pagalbos paskirstymą.

„Aš buvau išalkęs, ir jūs mane pavalgydinote, buvau ištroškęs, ir mane pagirdėte“ – tai viena didžiųjų krikščionybės maksimų, kuri galioja ne vien religinėje sferoje, - sakė Pranciškus, baigdamas savo kalbą, pirmadienį sakytą Pasaulinės maisto programos būstinėje Romoje. Tautų ir visos žmonijos ateitis priklauso nuo to, kaip atsiliepsime į badą kenčiančių mūsų brolių poreikius. Nuo sugebėjimo pasotinti mūsų brolių alkį ir numalšinti troškulį priklauso mūsų žmoniškumas“. (Vatikano radijas)